Žilvino Kempino kūryba atpažįstama ne tik dėl dažniausiai naudojamų kasetinių, dar vadinamų filmo ar magnetinių, juostų ir ventiliatorių, bet ir dėl dėmesio šviesai ir erdvei. Jį domina vizualumas, dinamika, minimalistinio ir optinio meno elementai. Į Kempino instaliacijas įtrauktas žiūrovas pakliūva į patyriminį žaismą laiku, erdve ir šviesa, bet svarbu yra ne pats kūrinys, o tai, kaip jis yra pajaučiamas ir suvokiamas. Intencija fiziškai paveikti žiūrovą Kempinui nėra svetima, kaip ir stipriu vizualiniu poveikiu manipuliuojamos emocijos.

Kempino profesionalios kūrybos pradžia siejama su 1987 m. prasidėjusiomis studijomis Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje. Turbūt galima sakyti, kad iš penkerių studijų metų svarbiausi buvo 1992 m., kai į Vilnių atvyko dėstyti išeivis tapytojas Kęstutis Zapkus. Niujorke gyvenantis menininkas dėstė tik vieną pusmetį, bet padarė tokią didelę įtaką, kad jo dėstymo legenda gyva ligi šiol. Menotyrininkai dvylika Zapkaus studentų, tarp kurių buvo ir Kempinas (1), yra pavadinę sėkmingiausiu akademijos kursu istorijoje. Zapkaus dėstymo principai išsiskyrė dėmesiu savianalizei, tapatybės pažinimui, pritaikant dienoraščio rašymo metodą. Tokia metodologija buvo labai svarbi studentams ir visiškai nauja to meto akademijos kontekste. Visa tai, žinoma, darė įtaką ir Kempinui, kuris per Zapkaus dėstymo pusmetį grynąją tapybą pakeitė tarpdisciplininiu menu.

Tais pačiais 1992 m. Vilniaus dailės parodų rūmų direktoriumi tapus dailėtyrininkui Kęstučiui Kuizinui rūmai buvo pertvarkyti į Šiuolaikinio meno centrą, o simboline virsmo paroda tapo dvylikos Zapkaus studentų paroda Geros blogybės. Tai buvo pirmoji konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestacija, nuo kurios Zapkaus studentai kurį laiką veikė kaip to paties pavadinimo menininkų grupė, dar įgyvendino keletą parodų drauge, bet kaip ir daugelis tam metui būdingų menininkų grupių kūrybinę veiklą nutraukė.

Be pirmosios personalinės instaliacijos-performanso Tapyba iš natūros (1994) Šiuolaikinio meno centre, kurią sudarė tuščiaviduriai objektai-„medžiai“, sukurti iš 35 mm filmo celiulioidinių juostų, naudojant ventiliatorių ir teptuką, Kempino ankstyvojoje kūryboje išskirtinio dėmesio sulaukė sukurti scenovaizdžiai Oskaro Koršunovo spektakliams – Daniilo Charmso Senė 2 (1994), Aleksandro Vvedenskio Labas Sonia Nauji Metai (1994), Sigito Parulskio P. S. Byla O. K. (1997), už kurį gavo Vilniaus miesto Kristoforo apdovanojimą, – bei Richardo Wagnerio operai Skrajojantis olandas (1995). Visi šių spektaklių scenovaizdžiai pasižymėjo konceptualumu, dėmesingumu linijai, erdvės deformacijai. Sulaukęs didelio pripažinimo savo darbais teatro scenoje, Kempinas visgi galutinai neperėjo į teatrą. O paklaustas, kas liko svarbu iki šiandien iš anksčiau kurtų scenovaizdžių, teigė: „Veikia energijos tvermės dėsnis, kuris sako, kad energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, ji tik keičia pavidalus. Žodžiu, tai persiduoda. O tai ir yra svarbiausia.“ (2)

Prieš išvykdamas gyventi į Niujorką 1996 m. Kempinas įgyvendino projektą Portretai-fosilijos, kai Vilniaus senamiesčio dirbtuvėse liejo gipso kaukes savo bičiuliams ir atklydėliams; šiandien dauguma jų – gerai visuomenėje žinomi tapytojai, šokėjai, režisieriai, aktoriai. Iš maždaug 70 tada išlietų kaukių išliko tik keturios, tačiau režisierius Gintas Smilga išsaugojo filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas liejimo procesas (dalis kaukių ir videodokumentacija yra MO kolekcijoje). Po 27 metų, 2023 m., MO muziejaus hole buvo atkurtos portretų-fosilijų dirbtuvės. Naujai nulietos 111 kaukių buvo eksponuojamos parodoje Žilvinas Kempinas. Portretai-fosilijos 2023 (kuratorės Miglė Survilaitė, Aušra Trakšelytė, architektai „Dadada studio“). 1996 m. Kempiną domino atmintis, kismas, 2023 m. – klausimai apie savęs reprezentavimą bei identifikavimą skaitmeninių technologijų amžiuje.

Nuo 1997 m. Kempinas išvyko gyventi į Niujorką, 1998–2002 m. studijavo tarpdisciplininį meną Hunterio koledže. Šiame dešimtmetyje Kempino kūryba greitai augo ir tapo ryškia pasaulio kontekste: 2003 m. MoMA PS1 pristatytos specialiai parodai sukurtos instaliacijos Ramus ir 186 000 mylių/s, 2007 m. menininkui įteikta Calderio premija, o 2009 m. jis atstovavo Lietuvai 53-iojoje Venecijos bienalėje su instaliacija Tūba (kuratorė Laima Kreivytė). Iš pirmo žvilgsnio negyvas, nefunkcionalus daiktas – juostelė, – ištempta į besitęsiantį tunelį, virto intriguojančiu formų žaismu Venecijos architektūroje (Scuola Grande della Misericordia). Nagrinėdamas fizinę ir optinę žiūrovo patirtį, laiko tėkmę, kūno, architektūros ir erdvės suvokimą, Kempinas sukūrė naują patirtį žiūrovui. Žinomas dailės kritikas, poetas Alfonsas Andriuškevičius šiai kompozicijai sukūrė eiles:

Girdėjau, kaip ūkčioja fleita, bet niekaip suprast negalėjau,

kas klausosi jos: ar tai aš, ar ne aš; nes nebuvo

ko įsitvert, kad esąs pasijustumei; kad pasijustum

esąs tas ir tas; kad patirtumei savo buvimą... Aplinkui

plytėjo, mainydama jokį (nors vietom sušvytintį kartais)

pavidalą savąjį, jokia tikrovė... (3)

Be instaliacijos Tūba, menininko kūryboje yra žinomos įvairios juostelės variacijos: Skraidanti juosta (2004), Dviguba O (2008), V formacija (2018), Sukimasis (2019), Liepsnojanti juostelė (2021). MO kolekcijoje galima pamatyti kūrinį O2, kuris yra vienas iš ankstyvųjų menininko kūrinių, kuriems naudojama juostelė; nuo jo vystėsi kiti. „Videojuostos – nebrangios, keičiamos ir visiems lengvai atpažįstamos kaip gerai pažįstama prekė, tačiau kartu jos gali būti suvokiamos kaip abstrakti linija. Ji turi sąsajų su laiko ir atminties idėja, ir man patinka, kad tai medija, kurią dabar stumia į šalį naujos technologijos. Galbūt labai greitai nebeliks magneto juostos. Taigi joje jau dabar glūdi nostalgijos momentas“, – teigia Kempinas.

Nors Žilvino Kempino kūryboje yra ir kitų eksperimentų, pavyzdžiui, instaliacija iš popieriaus (Mėnulio eskizas, 2005), piešiniai dviračių padangomis ant popierių Dviračio piešinys (2016) ir drobės Pasivažinėjimai (2016), taip pat jis yra sukūręs vaizdo ir garso filmą Dviratininkas Kurjeris (2006), audiovizualinius kūrinius Skycity ir Waves (su kompozitore Juste Janulyte, abu 2019), visgi jo kūrybą vienijantis elementas yra linija. Kempino linijoje telpa erdvės įspūdis, emocija, atmintis, istorija, o svarbiausia – vizualinis poveikis. „Vengiu įprasminti konkrečius dalykus, nes man tai atrodo beprasmiškas dalykas. Mane domina stipraus vizualinio poveikio idėjos“ (4), – teigia Žilvinas.

Miglė Survilaitė

(1) Kęstutis Zapkus dėstė Aidui Bareikiui, Patricijai Jurkšaitytei, Ievai Martinaitytei-Mediodia, Sauliui Kruopiui, Giedrei Lilienei, Juliui Ludavičiui, Sauliui Mažyliui, Audriui Šumskui, Gintautui Vaičiui, Raimondui Žižiui ir Leilai Džeiran Šukiur.

(2) Daiva Šabasevičienė, „Senė 2“ ir Žilvino Kempino kinetika“, 2021-07-11). Prieiga https://www.bernardinai.lt/sene-2-ir-zilvino-kempino-kinetika/

(3) Alfonsas Andriuškevičius, in: Žilvinas Kempinas, Tube: Lithuanian Pavilion, 53rd International Art Exhibition, la Biennale di Venezia [June 7 - November 22, 2009, Scuola Grande della Misericordia, Cannaregio, Venezia], p. 15.

(4) Dalia Rauktytė, „Žilvinas Kempinas: nebegaliu sakyti, kad Lietuvoje esu menininkas „ant popieriaus“,2013-02-22). Prieiga https://www.bernardinai.lt/2013-02-22-zilvinas-kempinas-nebegaliu-sakyti-kad-lietuvoje-esu-menininkas-ant-popieriaus/