Alvydo Lukio, Gintauto Trimako ir Remigijaus Treigio kūryba brendo Alfonso Budvyčio rate Budvyčiui, Remigijui Pačėsai, Algirdui Šeškui ir Vytautui Balčyčiui atsisakyti fotografuoti žmones ir susitelkti į natiurmortų, interjerų bei architektūros motyvus buvo būdas perteikti sovietmečio atmosferos slogutį, o trys nauji, grupę LTT sudarę autoriai savo kūryboje panašius objektus traktuoja izoliuotai, be socialinio konteksto ir be autobiografinių ar biografinių istorijų. Jų fotografijose atsiskleidžia tiek konceptualūs aspektai, tiek ryšys su skulptūra, tapyba, grafika.

Alvydui Lukiui (g. 1958) ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu didelę įtaką darė skulptoriaus Mindaugo Navako darbai (1987 m. Vilniuje, Alumnato kieme, Lukys ir Trimakas su pastaruoju surengė fotografijos ir skulptūros parodą). Lukio darbams poveikį turėjo Navako balansavimas tarp skulptūros ir objekto, jo lakoniška, monumentali plastinė kalba. Fotografijų serijose „Fragmentai“ (1983–1984), „Etnografiniai akmenys“ (1984), „Metaforos“ (1984) Lukys urbanistinėje aplinkoje ar gamtoje pastebėtus daiktus traktuoja kaip abstrakčią skulptūrą, keliančią kultūros istorijos asociacijų. Kai kuriose fotografijose, pavyzdžiui, „Kubas ant šaligatvio“ ar serijoje „Daiktai gatvėje“, kelio atitvarus iš betono kvadratų menininkas padaro panašius į minimalistines skulptūras.

Žavėdamasis originaliomis skulptūrinėmis formomis, visą seriją fotografijų, sukurtų 1987–1991 m. Kuršių nerijoje, Lukys paskyrė Nidos kapinėse laiko ir orų pažeistiems krikštams. Medienai trūnijant užrašai ant šių antkapinių paminklų išsitrynė. Ornamentiški, plokšti krikštų siluetai primena paslaptingus archajiškus ženklus.

1988–1992 m. Lukys fotografuoja į krantą jūros išskalautus daiktus: žvejų tinklų plūdurus, valčių korpusų likučius, lentgalius. Ant smėlio gulintys radiniai fotografuojami iš arti, išryškinamos jų išraiškingos formos ir paviršiaus tekstūros. Dar galima atpažinti šių daiktų pirminę funkciją, nors visi jie smarkiai pažeisti ar nugludinti vandens, vėjo ir smilčių. Kartu atsiskleidžia kiekvieno radinio giminystė monumentaliam skulptūriniam objektui.

Vėlesnėse fotografijų serijose, sukurtose po 1992 m., Lukys renkasi tokius daiktus kaip karutis, paletė, radiatorius, skalbimo lenta, vinys, drabužių pakabas, dažytojo teptukas. Visi jie pasirodo visiškai tuščioje erdvėje. Daiktai – nenusakomo senumo: jie gali būti pagaminti prieš šimtmetį, taip pat ir šiandien. Atidžiai tyrinėjami jų medžiagiškumas ir susidėvėjimo žymės. Dar vienoje serijoje Lukys dėmesį sutelkia į paketus iš storo kartono ar medinių lentelių. Visi šie paketai stačiakampiai, bet kiek netaisyklingi. Galime tik spėlioti, kas jų viduje: meno kūrinys, baldas ar dar kas nors. Svarbu ne tiek uždengimo paslaptis, kiek pati tokio objekto forma. Kartais tai primena nuorodą į „Fluxus“ meną. Fotografuodamas supakuotus ar nesupakuotus daiktus Lukys taiko rinkinio sudarymo principą. Žvilgsnis į pavienius izoliuotus radinius fokusuojamas taip, kad jie paklūsta sistematizuojančiai muziejinės kolekcijos tvarkai. Kartu atidžiai tyrinėjamos kiekvieno objekto individualios savybės. Papildomas efektas sukuriamas atskleidžiant griežtų kompozicijų bei apibendrintų formų ir rankomis darytų sidabrinių atspaudų toninio turtingumo kontrastą.

Lukiui pavyksta pažadinti žiūrovo fantaziją. Anot estų kritiko Peterio Linnapo, „nufotografuotas subjektas neužmezga ryšių su kitais daiktais ar fonu, bet, be abejonės, užmezga ryšius su savo praeitimi, savo ankstesne egzistencija, apie kurią žiūrovas gali tik spėlioti.“ Jis kalba apie laikinumo žymes serijose „Daiktai iš jūros“ ir „Krikštai“. Dar daugiasluoksniškiau panašios temos interpretuojamos serijose „Daiktai studijoje“ (2001), „Laike“ (2002) ir „Akmenų rekolekcijos“ (2002).

Laikui bėgant menininkui nebeužtenka daikto atspindžio. Instaliacijose jis suriša tikrus akmenis – jie tampa inkaru ore plevėsuojančioms burėms iš drobių su fotografijomis. Pastaruoju metu jis vis labiau linksta į konceptualią fotografijos fenomeno analizę.

Lukys Lietuvoje svarbus ir kaip pirmasis, pradėjęs dėstyti fotografiją Vilniaus dailės akademijoje ir ten įkūręs Fotografijos ir videomeno katedrą.

Raminta Jurėnaitė