Morta Jonynaitė yra viena aktyviausiai kuriančių jaunosios kartos lietuvių menininkių. Jos pasirinkta kūrybos medija – tekstilė – yra originaliai ir šiuolaikiškai permąstoma autorės kūriniuose. Jonynaitė kuria ir mažos, ir itin didelės apimties darbus. Pastarieji dažnai tampa galerijos erdves apimančių instaliacijų ašimis arba atributais. Pavyzdžiui, kūrinys Miglos gatvė, rodytas menininkės personalinėje parodoje „Drifts“ galerijoje, yra ant karkaso pakabintas didžiulis audinys, atstojantis namo sieną su langais. Stebina autorės gebėjimas išausti didelius ir sudėtingus audinius, kurie tuo pat metu yra ir menininkės kuriamų pasakojimų aplinka, ir veikėjai.

Jonynaitė savo kūryboje dažnai analizuoja socialiai jautrias temas. Viena įdomiausių darbų serijų šiuo atžvilgiu yra „Nedžiūstantys rankšluosčiai“. Atsispirdama nuo rankšluosčių tradicijos Lietuvoje – senovės Lietuvoje šeimos rankšluostis buvo laikomas jam skirtoje rankšluostinėje, į jį nebuvo valomos rankos ir jo statusas buvo prilyginamas religiniam – autorė sukūrė seriją rankšluosčių, dedikuotų asmenims, esantiems įvairiose gyvenimo situacijose. MJ – tai rankšluostis autoportretas iš jaunos moters, kuriančios gyvenimą su partneriu, kraičio. K+R yra didelės apimties ant karkaso „padžiautas“ akytas rankšluostis, nurodantis į Renatos ir Kipro šeimą, su kuria autorė turėjo progą susipažinti. Renata viena augina neįgalų sūnų Kiprą. B+J kalba apie homoseksualių moterų Birutės ir Jūratės, kurioms nelemta įteisinti savo santykių dėl Lietuvoje galiojančių įstatymų, ribojančių tos pačios lyties asmenų santykius, porą. „Nedžiūstančiuose rankšluosčiuose“ Jonynaitė apgalvotai ir jautriai paliečia socialiai pažeidžiamus asmenis, apie kuriuos labai retai yra kuriami meno kūriniai, tuo pat metu originaliai permąstydama rankšluosčio vaizdavimo tradiciją lietuvių mene.

Parodose menininkė yra linkusi ažūrinius kūrinius derinti su tankesnio pluošto darbais. Galima prisiminti jos trapius tinklus, rodytus Marcinkonių geležinkelio stotyje ir personalinėje parodoje Innocence Becomes Sharks. O anksčiau minėtoje personalinėje parodoje Lengvas lietus su dideliais lašais „Drifts“ galerijoje autorė greta akytų ir trapių iš baltų siūlų nuaustų Chimerų eksponavo didelį storą švarką Pink Street Boys. Šis darbas pavadintas muzikos grupės, vieną vakarą grojusios bare, kuriame menininkė šokusi, pavadinimu. Tada jos dėvėtas paltas prisigėrė prakaito, alaus ir vakarėlio tvaiko. Plačiapetis švarkas su „ištatuiruotu“ ant nugaros boksininku yra išblukęs autorės prisiminimas, užfiksuotas audinio pavidalu, pristatytas parodoje, kalbėjusioje apie asmeninės ir kolektyvinės atminčių sankirtą.

Jonynaitė subtiliai derina pastelines spalvas kartkartėmis leisdama sau įausti ryškesnę kaip darbe, vaizduojančiame didžiulį skorpioną, arba ankstyvuosiuose rankšluosčiuose su futbolo žaidėjais. Apibendrinant galima sakyti, jog autorės kūryba yra lengva, optimistiško tono, kartais linkstanti į nestiprią melancholiją. Jos kūriniai yra tarytum literatūros personažai, sutinkami autorės sumanytuose pasakojimuose, aiškiai dominuojančiuose personalinėse parodose.

Paulius Andriuškevičius