Gerda Paliušytė yra menininkė ir kuratorė, videomeno bei fotografijos medijomis fiksuojanti tarp populiariosios kultūros ir visuomeninių reiškinių atsirandančius fenomenus. Statiški ir judantys vaizdai Paliušytės kūryboje kalba ne tik turiniu, bet ir forma apie neįprastus, intymius santykius, kasdien užsimezgančius tarp žmonių, kūnų, bendruomenių bei objektų. Autorės kūryboje atpažįstamas pagavus erdvės ir meninės komunikacijos formų išmanymas nurodo į jos nuoseklų kuratorinį darbą nepriklausomose erdvėse „The Gardens“, „Montos tattoo“ bei „Meno avilio“ sinematekoje, taip pat – nuolatinį dialogo su eksperimentiniais užsienio ir Lietuvos menininkais kūrimą.
Gerda Paliušytė kaip menininkė Lietuvos meno lauke tapo žinoma savo videokūryba, kurioje pasitelkiamos įvairios dokumentikos praktikos. 2015 m. XII Baltijos trienalėje buvo rodomas vienas pirmųjų menininkės filmų The Road Movie (2015). Filmo siužetas paremtas dviejų Niujorko hiphopo grupės „Onyx“ narių kelione po Vilnių, miestą, kuriame 1993 m. išpopuliarėjo atlikėjų singlas „Slam“ ir tapo garso takeliu besikuriančioms gatvės subkultūroms atkurtoje laisvosios ekonomikos ir visuomenės valstybėje. Čia susipina netolima dešimtojo dešimtmečio praeitis ir dabartis, populiarioji ir „aukštoji“ kultūra. Sutiktų „Onyx“ gerbėjų komentarai, primenantys ankstyvuosius nepriklausomybės metus, tarsi veidrodis reflektuoja praeities pėdsakus šiuolaikybėje. Miestą konstruojantys praeities mitai ir asmenybių istorijos yra ir kito Paliušytės filmo Nevermore (2020) siužeto ašis. Rašytojo Edgaro Allano Poe namai Baltimorėje šiais laikais saugo ne tik garsiojo amerikiečių prozininko atminimą, bet ir šalia esančius socialinius būstus nuo sugriovimo. Filme fantasmagoriškus Poe namo vaizdus, veikėjų pasakojimus apie jame gyvenančias dvasias ir paranormalius reiškinius lydi socialinės atskirties ir rasinės nelygybės, egzistuojančios šiame miesto rajone, realybė.
Erdvės ir laiko daugiaprasmiškumas atsispindi ir nuo 2018 m. Paliušytės plėtojamuose fotografijų serijų projektuose. Štai ciklas „Ceciliui“ (2018–2020) žiūrovus lyg tuo metu internete paplitę popmuzikos remiksai, skambantys kaip „iš kito kambario“, akies mirksniu perkelia į naują kolektyvinę situaciją: kelionę viešuoju transportu, viešąjį renginį ar pasivaikščiojimą mieste. Mažo jautrumo juostomis išgaunami susilieję vaizdai vienas keičia kitą, o fotografijos forma, kaip ir muzika, leidžia paspartinti arba sulėtinti vienos ar kitos situacijos patyrimą.
Kitame fotografijos cikle „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ (2022–) menininkė renkasi dar intymesnę formą tarpusavio santykiams tyrinėti. Analogine kamera Paliušytė fiksuoja kūno fragmentus, susiliejančius su aplinka, paliekančius abstrakčius įspaudus juostoje. Nuotraukose objektyvo fokusas neretai nukrypsta nuo kūno dalių, jose atsisakoma megzti nuoseklų siužetą tokiu būdu sutelkiant žiūrovo dėmesį į užkliudomas formas ir ištęstą fotografinį momentą. Vaizdas egzistuoja kaip materialus akimirkos, kurią fotografuojantysis ir fotografuojamasis praleido kartu, precedentas. Lygiagrečiai „Vaikinų“ vaizdams menininkė kuria mėlynais pigmentais nudažytų orchidėjų ir rožių žiedų fotografijas. Mėlynai dažytos gėlės, naudojamos dekoratyviniais tikslais floristikoje, pasižymi pramoniniu išbaigtumu ir ekscentriškumu, tačiau tik trumpą momentą prieš žiedams pradedant vysti. Paliušytę domina būtent šio disintegracinio proceso, kai cheminėmis medžiagomis paveiktos gėlės vysta ir išskiria netikėtas spalvas, užfiksavimas. Atrodytų, menininkė taip nurodo ir į žmogaus kūno pažeidžiamumą, kai jis kontaktuoja su aplinka. Būtent keturi kūriniai iš šių viena kitą papildančių serijų yra MO muziejaus kolekcijoje.
Aplinka menininkės kūryboje yra ne tik abstrakti sąvoka, bet ir sąmoningai konstruojama patirtis. Paliušytė išskirtinį dėmesį skiria kūrinių, ypač fotografijų serijų, eksponavimui. Parodų instaliacijos yra būdas sutvirtinti ar papildyti kūrinių prasmes, sudaryti specifines sąlygas žiūrovams patirti darbus erdvėje. 2024 m. nepriklausomoje erdvėje „Editorial“ rengtoje Paliušytės personalinėje parodoje Lūpų dažai ciklas „Vaikinai ir mėlynos gėlės“ pristatytas kartu su skulptūrine instaliacija – tarp specialiai parodai instaliuotų įtempiamų lubų ir galerijos grindų „įsprausta“ lenkta plieno plokšte. Personalinėje parodoje You Look at Me (2024), organizuotoje bendradarbiaujant Šiuolaikiniam meno centrui ir centrui „Jeu de Paume“ Paryžiuje, pristatytoje „Château de Tours“, šios fotografijų serijos eksponuotos su vaizdo instaliacija, atitverta akrilo stiklu. Tiek išlenktas metalas, tiek stiklo siena kuria judėjimo bei matomumo ribojimus, leidžiančius žiūrovams pajusti Paliušytės meninę prieigą prie ją supančios realybės.
Aistė Liuka Jonynaitė
