Arvydas Každailis viename dailėtyrininkės Ingridos Korsakaitės straipsnyje buvo skambiai pavadintas kultūros paveldo rekonstruotoju. Nors tai puikiai nusako jo pagrindinę etnografinei šalies istorijai skirtą daugiau nei trisdešimties metų veiklą heraldikos srityje, likusi kūrybos dalis tikrai nestokoja fantazijos. Tad vienai jos daliai priklauso darbai (daugiausia ofortai), sukurti nuo 7 dešimtmečio pradžios, baigus grafikos studijas, kur ryški abstrakčiojo siurrealizmo, poparto, optinio meno įtaka, ir vėlesni šių bruožų turintys kūriniai. Kitai – su istorine tematika susijusios knygų iliustracijos ir heraldika, kur dominuoja metaforiška simbolių kalba ir realistinis piešinys.Iš Baisogalos kilusių kraštiečių Vinco Kisarausko, Liucijos Šulgaitės, Romualdo ir Stasio Budrių paskatintas būsimasis grafikas per mėnesį pasiruošė stojamiesiems egzaminams ir iš pirmo karto 1957 m. įstojo į tuometinį Dailės institutą. Kaimo tema baigiamąjį darbą sukūręs Každailis, vadovaujamas Jono Kuzminskio, nuo klasikinių medžio, linoraižinio technikų ir realistinio vaizdavimo principų greitai tolo, pirmenybę teikdamas abstraktiems estampams.

Anksti išryškėjęs gebėjimas greitai įvaldyti ir pritaikyti vis naujus raiškos būdus leido menininkui išbandyti jėgas daugelyje sričių. Jis kūrė knygų iliustracijas ir dizainą, taip pat reklaminę grafiką, plakatus, asambliažus, įvairius medžio dirbinius. Každailis prisimena kiekvienai užduočiai ieškojęs vis kito tinkamiausio sprendimo, tad jo stilius nuolat kito, inspiruojamas vakarietiškų avangardo tendencijų.

Iš karto po studijų pradėjęs dirbti „Vagos“ ir „Minties“ leidyklose, Každailis debiutavo 1967 m. iliustruodamas Vytauto Rudoko vaikišką knygą Kai žemė patekės. Kaip tik tuo metu vaikiškos knygos buvo tapusios savotiška eksperimentų platforma, kur negaliojo „oficialiosios“ dailės normos. Tad menininkas šiai knygai sukūrė smagias, abstrakčiuoju siurrealizmu pulsuojančias iliustracijas, įkvėptas matytų Paulio Klee, Joano Miró kūrinių. Ne mažiau įdomios ir 1967–1970 m. žurnalui Pergalė nupieštos 48 opartinės viršelių kompozicijos. O savitu meniniu tyrimu tapo 1970–1975 m. laikotarpis, kai kurdamas estampų seriją Noktiurnai menininkas prie lovos laikė popieriaus ir pieštuką, kad prabudęs naktį užfiksuotų tarp miego ir prabudimo išnirusius regėjimus. Per tuos metus jis ne tik sukūrė magiškus, siurrealizmo persmelktus, naktimi dvelkiančius estampus, bet ir parašė nemažai mistiškų eilėraščių.

Savitu eksperimentu Každailiui tapo ir pedagoginė veikla M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur su pertraukomis dirbo 23 metus. Pakviestas kurso draugo Valentino Antanavičiaus, kartu su kitais savo kartos menininkais Algirdu Steponavičiumi, Birute Žilyte, Vincu Kisarausku, Rimtautu Gibavičiumi prisidėjo prie Dailės skyriuje naujai renkamos mokytojų komandos. Každailis šį laiką prisimena kaip visapusiškai produktyvų, prisidėjusį prie jo brandos: „Ypač mėgstu dirbti su vyresnėm klasėm, nes jų sprendžiamos problemos yra artimos apskritai dailės problemoms. Tarsi žaidžiu simultaną, ir tai man duoda naudos: įgyju žmogiškos patirties ir drauge profesionalumo.“

Nuo 1981 m. modernius eksperimentus grafikas kiek apleido, ėmęsis savo iniciatyva iliustruoti istorinį Simono Daukanto veikalą Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Anot Korsakaitės, „sąlygišką vaizdų komponavimą, pamėgtą jo kartos lietuvių grafikų, Každailis jungė su detaliu realistiniu piešiniu, pasikliovė tradicine oforto technikos raiška. Dailininko kelyje tai buvo sąmoningas posūkis prie klasikinės grafikos kalbos atsisakant anksčiau jį dominusių moderniosios formos eksperimentų.“ Ir sprendimas pasiteisino – 1986 m. baigta 54 ofortų serija buvo pastebėta ir apdovanota. Paskui Každailis istorinių temų taip ir nepaleido. Netrukus buvo sukurtas kitas 65 ofortų ciklas Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikai, jame menininkui pavyko savitai atskleisti „archajiško prūsų pasaulio panoramą“. Už jį 2003 m. Každailiui paskirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Panašių istorinių žinių, puikios technikos reikėjo ir dirbant heraldikos srityje. Ja grafikas susidomėjo dar 1966 m., kai „atšilimo“ laikotarpiu, gavus Kremliaus leidimą ir sparčiai populiarėjant dainų šventėms, susirūpinta kokybiška tautine simbolika. Každailis 1969 m. atkūrė Panevėžio miesto herbą, o nuo 1989 m. tapęs vienu aktyviausių Lietuvos heraldikos komisijos narių prisidėjo prie Lietuvos Respublikos istorinės valstybės ir prezidento vėliavų kūrimo. Taip pat jis sukūrė ir rekonstravo daugiau nei 40 Lietuvos miestų ir miestelių herbų. Anot Korsakaitės, „herbų kūrimas – ilgas, daug žinių reikalaujantis, griežtomis, amžių bėgyje susiklosčiusiomis heraldikos tradicijomis reglamentuotas darbas [...]. Tai specifinė taikomosios dailės šaka, kurioje meninė autoriaus individualybė mažai tegali pasireikšti. Už ją svarbesnis profesionalumas, proporcijų ir saiko jausmas, herbų ikonografijos, simbolių reikšmių išmanymas, gebėjimas ženklų kalba daug pasakyti.“

Palaipsniui toldamas nuo abstrakcijos, miestietiškų temų, jis rinkosi istorines temas, kur pagrindinis vaidmuo tenka žmogui ir jo šaknims. Každailis anksti išsikėlė tikslą „pirmiausia būti naudingu dailininku“, iki šiol jo laikosi, daugiausia kuria heraldikos srityje, lopo istorijos spragas.

Ieva Baublytė