Kazimiera Zimblytė septintajame dešimtmetyje išplėtojo vieną radikaliausių abstrakčiosios materialios tapybos krypčių, atsidurdama oficialaus meninio gyvenimo užribyje. Ji savo paveikslus eksponavo privačiose erdvėse - Juditos Šerienės salone, Vlado Vildžiūno dirbtuvėje Jeruzalėje Vilniuje, Vasilijaus Rakytino galerijoje Maskvoje. Tik 1988-aisiais gavo galimybę surengti pirmą didesnę personalinę parodą Dailės parodų rūmuose Vilniuje. Ir vėliau, net ir suliberalėjus meno politikai, menininkės gyvenimas nesiklosto. Ji miršta skurde ir vienatvėje.

Po ankstyvųjų monochrominių mėlynos ir žalios spalvos gestinės tapybos abstrakčių paveikslų Zimblytė greitai perėjo prie materialios monochrominės juodos ir rudos spalvų tapybos. Vėlyvuoju periodu ji trumpam sugrįžta prie ankstyvojo laikotarpio spalvų galiausiai prioritetą suteikdama baltai spalvai. Studijavusi tekstilę menininkė savo tapybos darbuose panaudojo įvairias senas medžiagas, pavyzdžiui, ant tapyto paviršiaus priklijuodavo apirusį maišo iš džiuto audinį. Zimblytei buvo svarbu pačios materijos jutiminiai pojūčiai, žadinami dažo tirštumo, drobės įplyšimų, įpjovimų, nelygių ir glotnių paviršių.

Lietuvių menininkei, panašiai kaip šeštajame dešimtmetyje italų tapytojams Alberto Burri ir Lucio Fontanai, išeities taškas, anot Achile Bonito Olivos „meno sąvoka (materija, gestas ir ženklas) kaip totalinės išraiškos aktas“. Jai artimi tiek tamsūs medžiagiški dramatiškai atskleidžiantys pirmykštę šiurkščią materijos jėgą Burrio paveikslai, tiek Lucio Fontanos apsiribojimas įpjovomis vienspalvėse drobėse. Yra Zimblytės materialių jutimiškai ekspresyvių paveikslų giminingumo ir su septintojo dešimtmečio Vienos akcionistų Adolfo Fröhnerio, Otto Muehlio ir Oswaldo Oberhuberio tapyba ir plastiniais kūriniais.

Tuo pat metu Zimblytės kūrybą maitina ir visai kitokie su asmeniniais išgyvenimais ir aplinka susiję šaltiniai. Pagal jos užrašus galima interpretuoti pagrindines iš pirmo žvilgsnio grynai abstrakčias jos išraiškos priemones. Kone visos jos turi literatūrinių vaizdinių atitikmenis. Savo užrašuose juodai spalvai, dominuojančiai visoje kūryboje, Zimblytė skyrė šias eilutes:

Juoda spalva ant drobės, spalva juodai juodos drobės...

Spalva juodai juodos drobės...

Beviltiška meilė...

...Spalva juodo tymo...

Svarbus leitmotyvas – vienatvės pojūtis, paaiškinantis menininkės polinkį į abstrakciją ir drobės pažeidimą:

Kai išmetami daiktai

Kai žmonės nueina

Skylės

Svarbios Zimblytės kūryboje buvo jos dažnos išvykos į tėviškę Briedžiūnų kaime Ukmergės rajone. Savo drobėse ir piešiniuose ji abstrahuoja ten patirtus regimuosius įspūdžius – žalsvą rūką, rudeninėse pievose pūvančių žolių aukso spalvą, pripustyto sniego baltumą.

Dar septintojo dešimtmečio pabaigoje Zimblytė surengė keletą akcijų Vildžiūnų namų sode Vilniuje, Jeruzalėje ir tame pačiame Briedžiūnų kaime. Akcijų metu jos besiplaikstančios vėjuje sudaigstytos audinių juostos susiliedavo su gamta kone joje ištirpdamos. Be tapybos darbų menininkė yra sukūrusi ir didelių tekstilinių aplikacijų, paliko daug piešinių ir kitų darbų iš popieriaus.

Raminta Jurėnaitė