Norėdami akcentuoti, kaip svaiginamai greitai metropoliuose atsiranda, auga ir dingsta vaizdai ir koks agresyvus nenutrūkstamas informacijos srautas, Europos ir Amerikos menininkai abstrakčią tapybą stengiasi praturtinti nauja regimojo suvokimo patirtimi. Tuo tikslu jie pasitelkia ir moderniąsias technologijas. Vokietis Peteris Zimmermannas, šveicaras Marcusas Wegemannas, austras Gerhardas Richenbausas vaizdus kuria kompiuteriu, kūrybos procesą pradeda nuo remiksu skaitmeniniu lygmeniu, o rezultatą perkelia ant drobės ar aliuminio plokščių. Kai kurie autoriai, kad sustiprintų dinamiškos vaizdų kaitos ir vibracijos įspūdį, ne tik tapo aliejumi ir akrilu, bet ir į dažus įmaišo net metalo drožlių, purškia automobilių laką, naudoja ne tik drobę, bet ir metalinius paviršius, veidrodžius, plastiką ar fanerą.

Vokiečių tapytojas Heinzas Hermannas Jurczekas, kaip ir ispanas Juanas Usle, vizualinius urbanistinės aplinkos įspūdžius perteikia tik tapybos priemonėmis ir pats „išradinėja“ metropoliams būdingas formas, spalvas ir įvaizdžius. Uslės išeities taškas – vienas netaisyklingas rastrinis motyvas su susiliejančiomis spalvomis ir grafiškų štrichų pynėmis, o Jurczekas siekia kuo didesnės abstrakčių motyvų įvairovės.

Impulsų dailininkas randa visur: kartogramose, urbanistinėse ir biologinėse formose, biržos diagramose ir reklamoje. Iš industrinių ir gamtos formų bei jų hibridų jis sukuria gausybę erdvinių struktūrų ir spalvinių derinių. Jurczeko paveikslai abstraktūs, bet ypač svarbus komplikuotos erdvės vaidmuo. Paskiros detalės tarsi įsiurbia žvilgsnį gilyn, priverčia jį klajoti, kol vėl „sugrąžina“ į paviršių. Anksčiau geometrinių ir organinių formų dinamika rėmėsi griežta pusiausvyra, o dabar jos laisvai teka, sklinda ir skrieja. Akcentuojamas ne tik kompozicijos fragmentiškumas, bet ir asimetrija, net erupcija. Kompleksiniai vaizdiniai atsiranda iš gamtos ir urbanistinių formų sąlyčio. Didelių formatų paveikslai, kuriuose gausu tapybinių, grafinių, kaligrafinių ir koliažinių detalių, turi aiškią struktūrą, valdingai dominuoja net architektūrinėse erdvėse. Ryškios, švytinčios Jurczeko spalvos nebūdingos natūraliam gamtos koloritui – tai sintetinės spalvos, įprastos industrinėje, urbanistinėje aplinkoje, žaižaruoja violetiniai, raudoni, geltoni, sidabriniai tonai. Savotiškus kontrapunktus primena drobės, paremtos juodos ir baltos spalvų kontrastu ar pilkais tonais. Jos yra tarsi bandymas komplikuotas struktūras redukuoti į lakoniškus grafinius ženklus. Abi kūrinių grupes vienija tai, kad spontaniška, žaidybinė improvizacija derinama su kruopštumu ir atlikimo precizija.

Jurczeko santykis su meno istorija skiriasi nuo jo kartos abstrakčiųjų tapytojų, kuriems praeities tapyba yra tik dar vienas vizualinis šaltinis, toks pat kaip ir bet kuris kitas. Jam svarbus kūrybiškas dialogas su abstrakcionizmo tradicija, bet ne tiek su klasikiniu modernizmu, kiek su spalvinio lauko, hard edge, konkrečiąją ir informel tapyba. Jis improvizuoja cituodamas būtent iš šito „repertuaro“. Dailininko kūryboje antrinė šiuolaikinės civilizacijos realybė susiduria su profesionaliąja kultūra ir tai suteikia naujų inspiracijų, energinės galios.

Į MMC kolekciją Jurczeko paveikslai pateko neatsitiktinai. Gana ilgu biografijos periodu Lietuvos menu jį sieja glaudūs ryšiai. 1999–2004 m. vadovaudamas Didžiajai Diuseldorfo parodai, jis į šį populiarų renginį integravo lietuvių menininkų kūrinius. Diuseldorfe padėjo surengti dideles lietuvių dailės parodas. Lietuvoje pirmąją personalinę parodą Jurczekas surengė 1998 m. galerijoje „Akademija“ ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, 2000 m. dėstė Vilniaus dailės akademijos Tekstilės katedroje. 2005–2013 m. gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje jis buvo įsitraukęs į Lietuvos meninį gyvenimą. 2008–2009 m. surengė savo parodų turą po Lietuvą, paveikslus eksponavo Vilniuje, Kaune, Panevėžyje ir Klaipėdoje bei dalyvavo grupinėse parodose. 2007–2010 m. dėstė tapybą Vilniaus dailės akademijoje, praplėsdamas jaunosios kartos tapytojų Vakarų šiuolaikinės abstrakčiosios tapybos pažinimą. Be to, Jurczekas prisidėjo prie tarptautinės meno mugės „Art Vilnius“ sukūrimo ir 2010, 2011, 2012, 2013 m. buvo ekspozicijų architektas.

Jurczeko paveikslai saugomi Diuseldorfo, Bochumo dailės muziejuose, Lehmbrucko muziejuje Duisburge, Liudenšeido miesto muziejuje ir kituose Vokietijos bankų ir ministerijų rinkiniuose.

Raminta Jurėnaitė