Karmalita Viačeslavas Jevdokimovas pasivadino motinos atminimui – tai mergautinė jos pavardė. Palikęs namus ir dirbtuvę Užupyje, menininkas pasinėrė į visišką vienatvę senoje sodyboje už Vilniaus. Asketiškas atsiskyrėlio gyvenimas jam padeda susikaupti kūrybai. Nedideliame kambaryje tarp knygų ir dažų tūbelių dailininkas tapo, piešia, skaito, klausosi muzikos ir žvelgia pro langą į senus vaismedžius – sodas yra pagrindinis, gal net vienintelis jo tapybos motyvas.

Karmalita ištikimas klasikinei tapybos tradicijai. Jo išeities taškas – ne koncepcija ar serialumas, bet asmeninė regimoji ir emocinė patirtis. Jo paveikslus galima vadinti ir intymiu dienoraščiu, kuriame spalvomis aprašomi ne kokie nors įvykiai, bet metų laikų ir paros kaita. Brėkštantis rytas ar tirštėjančios sutemos tampa vidinių jo būsenų ir nuotaikų atitikmeniu. Nors visi pastarųjų metų paveikslai turi konkrečius provaizdžius, asociacijos su apšerpetojusiu obels kamienu, suvytusiais lapais arba sniegu čia vos vos juntamos. Dailininkas nekuria trijų dimensijų iliuzijos, nepasiklysta tarp detalių gausos. Jo dėmesys sutelktas į tai, kas svarbiausia. Nelygiais ramiais ir judriais potėpiais tepdamas sluoksnį po sluoksnio arba krėsdamas dažus ant drobės Karmalita slepia ir naikina realų sodo motyvą. Pagrindinė šių paveikslų kaip ir anksčiau tapytų senamiesčio sienų tema – mirtis ir išnykimas.

Monochrominės abstrakcijos tarytum tęsia Alberto Burri, Lucio Fontana, Piero Manzoni, Antonio Tapiéso medžiagiškos tapybos tradiciją, bet ją savaip interpretuoja. Dar artimesni Karmalitai abstraktūs, iš tiršto dažų sluoksnio „nulipdyti“ Eugene’o Leroy paveikslai. Kaip ir šiam prancūzų tapytojui, jam tapymas yra tiek meditatyvus, tiek materialus procesas. Kai kuriuos savo paveikslus jis modeliuoja panašiai kaip skulptorius, dirbantis su minkštomis medžiagomis. Ypač ryškiai tai atsiskleidžia portretų cikle (2008–2009), skirtame kompozitoriui Igoriui Stravinskiui. Iš juodos, baltos ir pilkos spalvos dažų „lipdomas“ atvaizdas labai apibendrinamas, išlieka tik užuominos į charakteringą portretuojamojo siluetą. Veido bruožus ištirpdo šešėlis. Nėra griežtos ribos tarp figūros ir fono. Galima įžvelgti bendrumų su egzistencialistiniais Alberto Giacometti’o portretais, tapytais vien pilka spalva, ir Jeano Fautrier figūrų siluetais, primenančiais sueižėjusios mūro sienos „piešinius“. Karmalita siekia panašaus asociatyvumo interpretuodamas būties ir nebūties temą.

Nelygūs, sueižėję, šiurkštūs tarsi randuoti drobių paviršiai perteikia šviesos ir šešėlių žaismą. Asketiška pilka spalva skleidžiasi turtingais pustoniais. Skaidri pilka priartėja prie matinės, blyški – iki beveik juodos, suvirpa rausvais, gelsvais ir žalsvais atspalviais. Prieš akis išnyra apčiuopiamai „tiršta tuštuma“.

Šalia aliejinės tapybos Karmalita daug piešia spalvotomis kreidelėmis ant didelių popieriaus lakštų, bet tai nėra eskizai tapybos paveikslams. Vietoj abstrakcijos čia vyrauja ekspresyviai deformuotos žmonių ir žvėrių figūros. Pagrindinė išraiškos priemonė – veržli, dinamiška grafinė linija. Svarbus vaidmuo tenka ir tuščiam fonui.

Karmalitos tapyba remiasi kraštutinumais. Jo paveikslai rafinuotai estetiški ir kartu šiurkštūs, negrabūs. Jie dvelkia gilia ramybe ir keistu nerimu, skleidžia viltingą šviesą ir baugią tamsą.

Raminta Jurėnaitė