Nijolė Tumėnienė: Tapytojas brendo tuo metu, kai dailininkai skyrė didelį dėmesį lietuvių tautodailei bei ketvirtajame dešimtmetyhje susiklosčiusioms profesinio meno tradicijoms, susijusioms su ARS meno grupuotės kūryba. [...] O šalia jo gyveno ir liaudiško stiliaus paveikslus kūrė mama – Monika Bičiūnienė. [...] Nuostabi primytivios plastinės kalbos mamos tapyba veikė ir sūnaus meninį mąstymą. Jis atrado naivųjį meną, kaip ir kiti žymūs dailininkai, puosėlėjantys įvairias XX a. meno kryptis. [...] 1971 m. pakviestas vadovauti „Paletės“ studijai, kurioje rinkdavosi mėgėjai ir tautodailininkai, R. Bičiūnas beveik 40 metų mokė juos suprasti liaudies meną, ypač tapybą, ir pats gilino žinias šioje srityje.

[...] Lietuvoje surengtose piešinio menui skirtose parodose Rimo Zigmo Bičiūno darbai atkreipė ne vieno meno mėgėjo dėmesį. Pirmiausia improvizacijos laisve ir netikėtu žaismingumu, taip pat baigtumu, kuris būdingas geram meno kūriniui, o ne etiudui ar eskizui. [...] dailininkas žaidžia, mėgaujasi kūrybos laisve, savo nuotaikomis užkrėsdamas ir žiūrovą. Piešiniuose atsiskleidžia ir jo charakteriui būdingos linksmos pašaipiškos intonacijos, kurių tapyboje taip pat yra, bet ten jos vos apčiuopiamos.

[...] Bičiūno piešiniuose aiškiau nei tapyboje atsiveria dailininko vaizdų teatrališka prigimtis. Jį žavi persikūnijimo galimybė. [...] Bičiūno kūryboje itin populiarūs įvairūs persirengėliai, jie matomi daugelyje darbų. Pastarieji atskleidžia prigimtinę žmogaus kūrybinę savybę būti ne vien savimi, bet dar kuo nors – įsivaizduojamu svajonėse ar patekusiu į nekasdieniškas situacijas. [...] Vis dėlto tiek tapyboje tiek piešiniuose dominuojantis Bičiūno kūrybos bruožas yra džiaugsmo šventė. Tuo jis išsiskiria dramatiškos, linkusios į tragediją ir liūdnokas nuotaikas skleidžiančios lietuvių tapybos fone.

Cituota iš: Rimas Bičiūnas. Tapybos džiaugsmas, sudarytoja ir teksto autorė Nijolė Tumėnienė, Vilnius: Vaga, 2013, p.12-15. Rimas. Improvizacijos, sudarytoja ir teksto autorė Nijolė Tumėnienė, Vilnius: Dailininkų sąjungos leidykla, 2013, p. 7-13.

Aloyzas Stasiulevičius: Pagrindiniai R. Bičiūno kūrybos motyvai – moterys, gėlės ir paukščiai. Rimo tapomos moterys – šventiškos, paslaptingos, ekscentriškos. Dažnai jos – tarsi nuo teatro scenos nužengusios primadonos, dramų herojės, vylingai besišypsančios, flirtuojančios su žiūrovu. Menininko moterys spalvingos lyg gėlės, o gėlės – prašmatnios tarsi moterys. Moteris tapė daugelis lietuvių dailininkų. Vlado Eidukevičiaus paveikslų moteris – siuvėja, tarnaitė, namų šeimininkė. Antanas Gudaitis vaizdavo kaimietes davatkas, Leonardo Tuleikio paveiksluose – liūdnos, romios žemaičių moterys, Silvestro Džiaukšto – darbininkės. R. Bičiūno drobėse moterys šypsosi, juokauja, kupinos gyvenimo džiaugsmo, toli nuo kasdienybės rūpesčių.

Tapytojo kūryba – lyg nesibaigianti spalvų šventė. Drobėje jis puikiai valdo kontrastingiausias spalvas – žalią, raudoną, oranžinę, mėlyną, geba suderinti būgno dūžius su vibruojančia smuiko melodija. Paveiksluose beveik nėra spalvinių pustonių, čia visa dega spalvų varsomis. Dauguma Rimo kartos tapytojų kūrė ekspresionistine stilistika, veikiami Antano Gudaičio. Nemaža dailininkų gamtoje ir žmonėse ėmė ieškoti bjaurasties, tai tapo madinga „estetika“. Čia R. Bičiūno ir jo kolegų kūrybiniai keliai išsiskyrė.

Dailininkas negyveno ir nesimokė Paryžiuje, bet jo menas „paryžietiškas“. Šviesios ir spalvų pripildytos drobės artimos garsiajai „Ècole de Paris“ mokyklai, kurios tradiciją Lietuvoje įkūnijo Algirdas Petrulis, Jonas Čeponis, Antanas Gudaitis.

Cituota iš Pylimo galerijos internetinio puslapio.

Parengė Danguolė Butkienė