Augustas Serapinas savo kūryba įvairiapusiškai plečia žiūrovo vietos suvokimą. Menininkas keičia skulptoriams įprastą vietos, kaip abstrakčios erdvės, matymą instaliacijose akcentuodamas socialinius ryšius ir dažnai užmirštamus žmones ar negyvus objektus. Serapino kuriamos instaliacijos pasakoja netikėtas istorijas, žiūrovams siūlo atrasti nematytus jas sudarančius elementus, taip ne tik suteikdamas jiems vertę, bet ir juos išsaugodamas. Jo kūryba pasižymi lengva ironija, paradoksu ir žaidybiškumu.

Iš pirmo žvilgsnio Serapino kūriniai gali pasirodyti labai paprasti. Pavyzdžiui, MO kolekcijoje esantis Užupio šiltnamis (2021) savo pavadinimu tiksliai nurodo tiek objekto paskirtį, tiek jo kilmę. Oksidavusios medžio plokštės ir metaliniai lankai, sutvirtinti izoliacine juostele, iš tiesų ir yra buvusios funkcionalios sodo atributikos griaučiai, menininko aptikti apleistame kieme Užupyje. Tačiau kūrinio atsiradimo aplinkybės nurodo instaliacijos prasmės įvairiapusiškumą. Serapino namų kaimynystėje esantis žemės sklypas, kuriame anksčiau stovėjo šiltnamis, parduotas ir apleistas laukė naujo miesto plėtros projekto darbų pradžios. Tiek šiltnamis, tiek sklype buvęs namas, tiek nevaržomai čia želiančios piktžolės tapo neišvengiamos miesto kaitos aukomis. Serapinas iškonstruodamas šiltnamį ir paversdamas meno instaliacija paradoksaliai išsaugojo tiek pačią struktūrą, tiek šios vietos istoriją. Dar šiek tiek plačiau pažvelgus, kūrinys žymi sparčius Vilniaus infrastruktūrinius pokyčius, kurių akivaizdoje nyksta agrarinės sodų kultūros. Išnykimo procesas tampa pagrindine ir kito MO kolekcijoje esančio Serapino objekto Užrašai iš Užupio (2021) tema. Čia kūrinio pavadinimas ne taip tiesiogiai nurodo jo prasmę: priemiestyje rastas langas įrėmina vietos augalus, pigmentais paveiktus ir virintus krosnyje tol, kol karštyje svylantys lapai ir žiedai atidavė savo natūralias spalvas ir pelenus įrėminto stiklo paviršiui. Ir vėl naudodamas sunaikinimo metodą menininkas sukuria augalo archyvinį atspaudą. Tokiu būdu tarsi kruopštus kolekcionierius įšaldo ne tik pavienius objektus, bet ir sunkiai apčiuopiamą miesto transformacijos procesą.

Kiti Serapino projektai taip pat pasižymi išskirtiniu dėmesiu laiko ir vietos apibrėžtoms situacijoms. Pavyzdžiui, 20 butų (20 Apartments, 2020) – kelių erdvių struktūra, sudaryta iš nebaigtos mūryti įprastų cemento plytų sienos, pastolių, statybinių medžiagų, įrankių bei projekto brėžinių, – prarastų prasmę, jei būtų eksponuota kitur nei „P ///// AKT“ meno centro galerijoje Amsterdame. Būtent 2020 m. atokiame miesto rajone šalia „P ///// AKT“ centro buvo pradėta komercinio dvidešimties butų komplekso statyba, jai pasibaigus, akivaizdu, apylinkės infrastruktūra visiškai pasikeitė. Serapino instaliacija 20 butų detaliai atkartojo požeminės automobilių aikštelės, atsirasiančios prie pat meno centro, projekto planą ir perkėlė kasdieninius statybos darbus į jos erdvę. Taip menininkas pabrėžė kaimynystėje vykstančių pokyčių įtaką meno ir aplinkinių gyventojų bendruomenėms, kartu subtiliai pažymėjo ne vienam besiplečiančiam miestui būdingo gentrifikacijos proceso pasekmes.

Paradoksaliai Serapino kūrybinis procesas remiasi kitokiu santykiu su geografine vieta nei jo instaliacijos. Interviu su kuratore Auguste Petre meno svetainei „Arterritory“ Serapinas prisipažįsta, kad nekuria studijoje, o daugiausia laiko praleidžia užsienio meno rezidencijose ar planuodamas intervencijas įvairiose tarptautinėse meno institucijose. Ne vienam kuratoriui, tarp jų ir 58-osios Venecijos bienalės meno vadovui Ralphui Rugoffui, įsiminė neįprastas vizitas Serapino „studijoje“. Menininkas į Vilnių atvykusiems ekspertams pasiūlo vandens nepraleidžiančius batus ir palydi slidžiu taku iki apleisto nuotekų vamzdžio su greta įrengtu hamaku. Prisėdus hamake, nuo kurio atsiveria Vilnelė ir laukinė kranto gamta, Serapinas jaučiasi saugiai ir pristato savo nomadišką kūrybinį procesą bei išskirtinį mąstymo būdą. Duodamas interviu kuratorei ir meno kritikei Natalijai Paunić leidinyje „DSCENE“ menininkas pasakoja, jog „tai, kaip mes kalbamės, keičiasi priklausomai nuo to, kur pokalbis vyksta“. Apleistose miesto vietose, kur žmogaus civilizacijos pėdsakai susikerta su laukine gamta, pašnekovai praranda įsipareigojimą elgtis ar kalbėtis struktūruotai, teigia Serapinas. Vamzdynas šalia Vilnelės leidžia ekspertams pajusti šį keistą fenomeną ir tarsi priimti netiesioginį Serapino pažadą savo kūryba pakviesti jų institucijų lankytojus į netikėtą erdvinį nuotykį. Matyt, toks neįprastas vizitas turėjo įtakos ir tam, kad Serapinas 2019 m. buvo jauniausias iki tol menininkas, pakviestas dalyvauti pagrindinėje 58-osios Venecijos bienalės parodoje, kuruotoje paties Ralpho Rugoffo.

Neabejotinai Venecijoje Serapinas savo pažadą nuolatiniams bienalės lankytojams parodyti kažką naujo apie parodos erdves ištesėjo. Menininkas čia eksponavo tris išdidintas Kėdes prižiūrėtojui (balta) / (ruda) / (mėlyna), sukurtas pagal paplūdimio kėdžių modelį, iš tiesų skirtas pavargusiems parodos prižiūrėtojams prisėsti. Šiuo kūriniu menininkas atkreipia dėmesį į didelę komandą profesionalų, kurie bienalės metu kasdien rūpinasi parodos dalyvių ir kūrinių saugumu ir, deja, retai kada gali pailsėti. Taip Serapinas tiesiogine šio žodžio prasme „iškėlė ant pjedestalo“ žmones, kurie dirba užkulisiuose. Taip pat sterilią parodų erdvę pavertė vieta, kurioje kasdien susitinka ne tik žiūrovai ir meno objektai, bet ir joje plušantys darbuotojai.

Aistė Liuka Jonynaitė