Jaunosios kartos tapytoja Monika Radžiūnaitė meistriškai klysta. Ji tą daro nuovokiai, sistemingai ir, svarbiausia, be klaidų. Nežinojimas, kvailumas ir tyčinės klaidos – esminiai meninės tapytojos mąstysenos principai, pakaitomis arba visi drauge lydintys kiekvieną jos drobę.

Vilniaus dailės akademijoje tapybos bakalauro ir magistrantūros studijas baigusi menininkė savo darbuose kliaujasi viduramžiška estetika ir siužetais. Ją įkvepia tos epochos pasakojimai ir legendos, literatūra ir vizualieji menai. Ryškių ir spalvingų jos drobių herojai – daugiagalviai slibinai, pragaro šernai, riteriai, juokdariai, šventieji ir kiti ne šiandienos pasaulio (ne)mirtingieji. Savita estetinė menininkės kalba remiasi viduramžiškais spalvų kanonais ir vitražų ornamentais. Tapytojos pasirenkamos spalvos sodrios, traukiančios akį, o dekorai ištapyti su tokiu preciziškumu, kad jo galėtų pavydėti ne vienas viduramžių skriptorius. Paveikslų festivališkumas kuria savitą, humoro paženklintą braižą, artimą prancūzų menininkų „Pierre et Gilles“ fotografinėms manipuliacijoms. Visai kaip revoliucingas kičo ir blizgučių nestokojantis prancūzų duetas, menininkė religiniams siužetams suteikia netikėtų šiuolaikiškų ar net erotiškų poteksčių. Jos darbai pulsuoja viduramžiais, tačiau šneka šiandienos kalba.

Taip pat ir su viduramžiška ikonografija. Ja menininkė seka skrupulingai ir pagarbiai, tačiau cituoja nebūtinai tiksliai, o veikiau šiuolaikiškai: mąstyk kaip viduramžiais, tapyk šiandien, kalbant menininkės tiriamojo darbo žodžiais. Radžiūnaitė nebijo, netgi siekia viduramžiškus siužetus aiškinti savaip, suteikti jiems šiuolaikines prasmes, tyrinėti juose slypintį žmogiškąjį kvailumą ir neišmanymą. Taip ji kvestionuoja trapų šiuolaikinio žmogaus ryšį su istorine tiesa ar net mezga dialogą su viduramžių dogmomis. Drobėje Kaip ten su ta laisva valia, Tomai? / Ur quid lierum arbitrium, Thoma? (2020) tapytoja vaizduoja du mirštančius žmones. Vienas susidegino. Kitas – miršta natūralia mirtimi. Pirmasis pyksta ant antrojo, mat dėl jo sielos vis dar pešasi dangaus ir pragaro pasiuntiniai, kol abiem jiems po kojomis jau žiojasi pragaro bedugnė. Paveikslas – tai sumanus rebusas Tomui Akviniečiui, žymiam viduramžių filosofui. Reikšmingiausiame savo darbe Summa Theologiae mąstytojas aprašė laisvą valią: žmogus gyvas būdamas laisva valia pasirenka, kurion anapusybėn jį nuves jo gyvenimo sprendimai. Tačiau Monikos paveiksle savižudis dega mėlynoje – dieviškumo, tiesos ir dangaus spalvos – ugnyje. Tad kaip ten su ta laisva valia?

Tačiau labiau nei atskiruose darbuose Monikos pasaulėžiūra skleidžiasi parodose, kuriose susipina menininkės perrašomų viduramžių pasakojimų gausa. Parodinėje menininkės veikloje išryškėja bendradarbiavimas su kuratoriumi, dailėtyrininku Linu Bliškevičiumi. Kartu jie surengė dvi parodas – Hyperlink (liet. hipersaitas) (2020) ir Apstybės / Superfluitates (2021), – kuriose nuosekliai plėtojama menininkės šiuolaikinė tamsiųjų amžių vizija. Abi parodos tarpusavy šnekučiuojasi virtualiu hyperlink.lt adresu. Čia Monika ironiškai (ir, žinoma, per klaidą) pristatoma kvailos tapytojos – stultus pictorem, o Linas – kvailo (beje, jei tikėsime hipersaitais, dar ir vampyro) rašytojo – stultus scriptor – vardais. Tapytojos ir kuratoriaus duetas sumaniai rašo įprastiniams laiko ir erdvės parametrams nepavaldų, istorinių ir kultūrinių nuorodų kupiną pasakojimą, kuriame istorija seka istoriją, klaida – klaidą, vaizdas – vaizdą.

Viename jų apsigyvena ir pats Linas. Paveikslas Išblyškęs Linas mintija apie meną / Defluxit Linas cogitat artis (2020) būtent apie jį. Vienuolio rūbais apsitaisęs kuratorius, it koks Šventąjį Raštą perrašinėjantis šventikas, sėdi savo celėje ir, atsiribojęs nuo aplinkinio pasaulio pagundų, kaip pridera doram kuratoriui, bando užrašyti meną. Jam ant peties nutūpęs baltas balandis –Dievo apraiška – neleidžia nuklysti, ausin kužda tiesą. Nors raktas į nerūpestingą, tikėjimo stokos paženklintą gyvenimą čia pat, kuratorius uoliai dirba prie raštiško savo palikimo. Knygos tekstas neįskaitomas, tačiau paveikslėlyje matyti vaismedžio paunksnėje gulintis kirvis: „ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (iš Evangelijos pagal Matą). Paveikslo visuma sukuria kryptingai dirbančio, pasišventusio savo darbui kuratoriaus portretą. Tačiau lotyniškajame drobės pavadinime įsipynusi klaida (Google translate pasufleruos, kad visgi Linas paslydo mene) verčia suabejoti kuratoriaus tikslo pasiekiamumu.

Kiekvieną tapytojos paveiksle užfiksuotą detalę perskaityti nėra lengva, o kartais gal ir neįmanoma. Kaip ir neįmanoma atsekti visų paveiksluose ir jų pavadinimuose sąmoningai padarytų klaidų, perrašytų kvailumo, nežinojimo ar paprasčiausio klaidingo vertimo istorijų. Tačiau nesuprasti yra gerai. Nes tik nesupratus gims poreikis susikurti savo tiesos versiją. Juk ant begalinės skirtingų tiesų šūsnies ir pastatyti viduramžiai. Ant panašiai kontrastingų tiesų visumos kažkada stovės ir dabartis.

Justė Litinskaitė