Fotografas Andrew Miksys užaugo Sietle, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Studijų metais pirmą kartą apsilankęs Kaune menininkas iškart suprato, kad tolesnį gyvenimą nori sieti su senelių gimtine. 1999 m. Miksys pelnė Fulbrighto fondo stipendiją ir sugrįžo į Lietuvą tikėdamasis išleisti didelės apimties fotografijų albumą. Šalia nuotraukų turėjo būti spausdinami Czesławo Miłoszo eilėraščiai. Tačiau jau gyvendamas Vilniuje ir tyrinėdamas jo apylinkes fotografas netikėtai atrado visai kitas jį sudominusias temas.
Pirmąjį ciklo „Disko“ kadrą Miksys užfiksavo užklydęs į Švenčionyse vykusią diskoteką. Menininko dėmesį patraukė sovietinių laikų pastatuose besilinksminantys jau nepriklausomoje Lietuvoje užaugę jaunuoliai. Fotografą domino, kaip mažų miestelių gyventojai išgyveno tūkstantmečių sandūroje vykusias sparčias politines, ekonomines ir socialines permainas.
Miksys šokių aikštelėse įamžino tokią Lietuvą, kokios dalis lietuvių tuo metu gėdijosi. Kai 2013 m. britų laikraštis Daily Mail publikavo fotografijas, lietuviškoje spaudoje kilo nepasitenkinimas dėl tariamai neigiamos mūsų šalies reprezentacijos užsienyje. Kritikams kliuvo nuotraukose užfiksuotas nepriteklius ir sovietmetį primenanti aplinka. Straipsniuose buvo piktinamasi ir tuo, kad Miksys fotografijų knygos tekste šiuolaikines diskotekas lygina su pagoniška Joninių švente.
Vis dėlto nuotraukose daug ryškiau atsiskleidžia universali, su tautybe ir lokacija mažai tesusijusi tema – jaunuolių gebėjimas linksmintis nepaisant ribotų galimybių. Fotografas mato diskotekas kaip erdvę kūrybai: nugyventų pastatų sienos išradingai dekoruojamos, gimsta negirdėti muzikos stiliai, mezgasi nauji santykiai. Kaip teigia pats Miksys, imtis ilgalaikių projektų jį paskatina būtent nuoširdus susidomėjimas sutiktais žmonėmis ir jų kuriama kultūra.
Taip prasidėjo ir jau du dešimtmečius tęsiamas fotografijų ciklas „Baxt“. Vaikštinėjant po žiemišką Vilnių menininko dėmesį patraukė išskirtinė Šnipiškėse gyvenančios romų šeimos apranga. Nuo tada Miksys lanko po visą Lietuvą pasklidusias šios etninės grupės bendruomenes. Vilniaus, Žagarės, Akmenės, Eišiškių, Troškūnų, Seredžiaus gyventojų portretai supažindina su turtinga romų kultūra ir gyvenimo būdu.
Tačiau tokios istoriškai susiformavusios žmonių grupės nėra vientisos. Jas sudaro labai skirtingi asmenys, o kai kurie iš jų sąmoningai atsisako būti tapatinami vien su savo etnine kilme. Tad Miksys žvilgsnį sutelkia į pamatinį žmogiškumą. Nuotraukose užfiksuoti ne tik stiprūs psichologiniai portretai, bet ir išraiškinga pozuotojų gyvenamoji aplinka, kupina užuominų apie kasdienius džiaugsmus ir sunkumus.
Menininkas kviečia susimąstyti, kaip visos bendruomenės atžvilgiu taikomi stereotipai veikia konkrečių žmonių dalią. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Vilniaus taboro panaikinimo istorija. Ciklui „Baxt“ priklausančioje nuotraukų sekoje įamžintas 22-ojo namo virsmas. Iškeldinus romus ir nugriovus pastatą, jo vietoje teliko brūzgynais apaugusi plynė. Romų kalbos žodis „baxt“, reiškiantis sėkmę ar likimą, atspindi Miksio fotografijų ciklo tikslą – suteikti galimybę įsigilinti į skirtingus požiūrio taškus bei gyvenimo patirtis ir pasvarstyti, koks galėtų būti Lietuvos romų bendruomenės likimas ateityje. O ciklas „Tulips“ labiau primena žvilgsnį į praeitį. 2009–2014 m. Miksys net kelis kartus vyko į Baltarusiją fotografuoti sovietinio palikimo švenčių – Pergalės dienos, Spalio revoliucijos dienos, Gegužės pirmosios. Šiam fotografijų ciklui ritmą suteikia kadrai, kuriuose užfiksuota iki absurdo išdailinta simbolinė butaforija: ryškiomis spalvomis nudažyti akmenys, gumelėmis perrištos tobulos prekinės išvaizdos tulpės, plevėsuojančios raudonos vėliavos.
Fotografijų personažų pozos ir išraiškos taip pat atrodo kiek dirbtinės. Herojai išmoningai slepiasi už susikurtų socialinių kaukių: paradų dalyviai išdidžiai pozuoja demonstruodami medalius ir uniformas, o naktinių klubų šokėjos atkartoja standartines gundančias pozas, pamėgtas klubų lankytojų. Kaip taikliai pažymėjo menotyrininkė Agnė Narušytė: „Kiekvieno fragmento nugludintas tobulumas tarsi liudija, kad Baltarusijoje nėra nė vienos nenumatytos detalės, nė vienos šiukšlės, niekas negali įvykti be totalitarinio valdovo žinios – todėl ši vaiski tvarka šiurpina.“
Menininkas sąmoningai stengėsi įamžinti oficialųjį santvarkos fasadą. Tad ir fotografijų knygos dizainas primena sovietmečiui būdingus estetinius sprendimus. Viršelis aptrauktas raudona dirbtine oda, o ciklo pavadinimas „Tulips“ užrašytas šriftu, kuris buvo naudojamas ant rusiškų cigarečių „Prima“ pakuočių. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos – jau po Baltarusijoje vykusių masinių protestų prieš Lukašenkos valdžią – šis ciklas demaskuoja akinančiai spalvingą žiauraus režimo maskaradą.
Apskritai Miksiui svarbu būti realybę fiksuojančiu liudininku. Fotografas stengiasi nemoralizuoti, neprimesti jam priimtinų vertybių ir atskleisti įvairiapusį pozuotojų kasdienybės vaizdą. Nuotraukose matomos gyvenimiškos situacijos žiūrovą provokuoja susimąstyti ir ieškoti savų atsakymų. Kita vertus, menininko pasirinkimas estetizuotai vaizduoti sovietinį palikimą ir nepriteklių kartais vertinamas kaip Rytų Europos socialinės realybės egzotizavimas. Kritikai kelia klausimus, ar tokia prieiga leidžia giliai ir jautriai pažinti kitą, kitokį ir ar ryškios fotografijų spalvos neužgožia svarbių niuansų.
Ugnė Paberžytė
