Žilvinas Landzbergas yra vienas nuosekliausių mūsų instaliacijos meno atstovų, nuo 2003 m. aktyviai dalyvaujantis parodose Lietuvoje ir užsienyje. Landzbergas priklauso antrai / trečiai vadinamajai „šiuolaikinio meno“ kartai, debiutavusiai apytikriai tarp 1998 ir 2004 m., todėl ir jo instaliacijų semantika skiriasi nuo vyresnių kolegų instaliacijos suvokimo. Instaliacijos menas, atsiradęs Lietuvoje maždaug Sąjūdžio laikotarpiu ir įgavęs pagreitį XX a. paskutiniame dešimtmetyje, buvo pirmiausia suvokiamas kaip socialinė kategorija, visuomenės laisvėjimo idėjų fone simbolizavusi išsivadavimą iš stagnacinių, pasenusių meno formų, antra – kaip simbolinis „ideologizuotos erdvės“ išlaisvinimas.

Ankstyvoji mūsų instaliacija buvo iš dalies susijusi su žaliųjų idėjomis (dar esant gyviems atsiminimams apie Černobylio katastrofą) – instaliacijos gamtoje, taip pat atspindinčios socialinę tikrovę – ne vienos instaliacijos medžiaga tapdavo „kasdienybė“ (įvairios pramoninės atliekos, nebenaudojami daiktai, konstrukcijos, lūženos ir t. t.), urbanistinė aplinka ir pan. Be to, vadinamuoju avangardo suklestėjimo laikotarpiu (apytikriai 1987−1995 m.) instaliacija buvo suvokiama performatyviai, kaip platesnės visumos – akcijos, hepeningo – dalis (Anykščių hepeningų festivaliai, „Žalio lapo“, „Post Ars“, „Prarastosios kartos“ akcijos-instaliacijos gamtoje ir urbanistinėse erdvėse).

Vėliau, persiformuojant, reorganizuojantis institucinei meno sistemai, instaliacijos menas vis labiau koncentravosi galerijų erdvėse ir iš avangardinio meno rūšies pamažu sugrįžo į meno (arba netgi iš dalies dailės siaurąja prasme) teritoriją. Landzbergas kaip tik atstovauja tai instaliacijos sampratai, kai kasdienybės ir socialinę problematiką pradėjo keisti labiau tradicinis estetinis turinys. Kitaip sakant, jo instaliacijos samprata formavosi veikiama būtent tokios „pereinamosios“ iš socialinės į estetinę sampratos. Todėl šis menininkas, kurdamas instaliacijas, labiau domisi formaliais erdvės ir objektų santykiais – erdvės ir laiko, medžiagų, faktūrų, spalvų sąveika. Tai iš dalies galima vadinti savotišku „ekspresionizmu“, nes jam svarbi tampa ir jo subjektyvi patirtis, netgi jausmai, emocijos, įpinami į bendrą erdvės transformavimo atmosferą.

Daiktai, objektai, jų savybės santykiauja švelnios, pozityvios (su „amortizuojančiomis“ tarpinėmis grandimis) „opozicijos“ (kietas–minkštas, statiškas–takus, surūdijęs–grynas, šviesus–tamsus, diena–vakaras / saulėlydis / naktis ir t. t.) arba paradoksalios medžiagiškumą ar erdvę transformuojančios analogijos (veidrodis ir vanduo, objektas ir atspindys ir t. t.) principais. Šiuos formalius santykius arba opozicijas Landzbergas apipina kultūrinėmis asociacijomis, nevengdamas ir to, ką būtų galima pavadinti pasakos morfologija.

Ne viena jo instaliacija yra skirta ne tiek į ją žiūrėti kaip į skulptūrinį objektą, kiek joje atsidurti, būti arba būti jos apgaubtam. Šiuo požiūriu kartais išryškėja ir scenografijos, teatrinis, kitaip sakant − teatrališkas arba dekoratyvusis šio menininko instaliacijų elementas.

Dar vienas bruožas, skiriantis Landzbergo instaliacijas nuo ankstyvosios mūsų instaliacijos tradicijos, – ne tiek kasdienybės medžiagos naudojimas, kiek tos medžiagos transformavimas į „estetinę“ arba grynai estetinių (piešinio, skulptūros ir t. t.) elementų. Ankstyvojo kūrybos etapo instaliacijose buvo naudojami rasti objektai, siekiama „kasdienybės“ ir grynai estetinių elementų dermės, o pastarąjį penkmetį menininkas labiau linksta į „scenografinį“, grynai estetinį instaliacijų formavimo principą, traktuodamas erdvę grynai kaip formalių estetinių elementų žaismą. Socialinė plotmė mąžta, užleisdama vietą tradicinei estetikai, netgi grynai „grožio“ problematikai.

Dar vienas įdomus Landzbergo kūrybinės biografijos faktas, kurį galima pavadinti ir papildančiu, išplečiančiu menininko instaliacijos koncepciją, − 2012−2014 m. kuruota galerija „Malonioji 6“, kurią menininkas įkūrė savanoriškais pagrindais nuomojamose patalpose mediniame name Žvėryne ir kurioje buvo rengiamos įvairios parodos, savitai papildančios menininko instaliacijų kūrimo veiklą.

Kęstutis Šapoka