Vytauto Viržbicko teigimu, jo meninio darbo tikslas – komunikuoti, išsakyti mintį, kritiką, nuostatą, tam tikrų ženklų, nuorodų ir simbolinių formų kalba pasakoti istoriją. Šiuo požiūriu jo kūryba kur kas artimesnė neoromantizmui arba neotradicionalizmui nei postkonceptualiai kūrybai, būdingai kitiems jo kartos skulptoriams, baigusiems Vilniaus dailės akademiją.

Nepaisant dar ganėtinai jauno amžiaus, Viržbicko kūrybą galima skirti į du sąlyginius etapus. Pirmas etapas prasidėjo nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje ir simboliškai baigėsi sulig paroda Kaip papasakoti tau žinomą istoriją? Nepasakok, pristatyta 2013 m. Grenoblyje. Šiuo laikotarpiu menininko atspirties taškas buvo jo paties asmeniniai išgyvenimai, kūriniuose užkoduojami kaip išgalvotas, perfrazuotas mitologinis pasakojimas. Jame neretai figūruoja tam tikri personažai, vyro ir moters vaizdiniai. Naratyvą nužymi atsikartojantys simboliniai ar ženkliški objektai: medžio skiedrų skrybėlė, kojūkai, moters nuotrauka. Žaidžiama tiek asmeninėmis, tiek iš skirtingų mitologijų pasiskolintomis objektų prasmėmis. Žiūrovas kviečiamas atsekti ką tik prieš jam įeinant įvykusią istoriją. O patyrimui svarbus emocinis krūvis kuriamas pasitelkiant erdvę , medžiagiškumą ir papildomus objektus (arba autoriaus rankų darbo, arba perdirbtus ready-made). Manipuliuojama gamtinės, organiškos, „kaimo“ estetikos priemonėmis (paroda Tada nebuvo kada, Vilnius, 2012).

Antras Viržbicko kūrybos etapas visų pirma pasireiškia žvilgsnio krypties pokyčiu. Iš vidinio pasaulio autorius atsisuka į išorę. Pastarųjų metų kūryboje jį domina politinės ir socialinės karo ir taikos trapumo, turto ir galios temos. Nuo juslinio erdvės komponavimo dėmesys nukreipiamas į atskirų objektų kūrimą. Tačiau pasakojantis, kontekstualus jų išdėstymas ir pavadinimo susvarbinimas išlieka. Nuo jaukaus gamtiško „vidaus pasaulio“ pereinama prie šaltokos ir glamūrinės išorės stebėsenos. Atsiranda ironiška, kartais pašaipi distancija. Ima dominuoti ryški šviesokaita, sodrūs, tamsūs tonai, deformuotos užuominos į prabangą, saloninį grožį. Autorius neslepia, kad pastaruoju metu jo kūrybai įtakos turi politinės ir socialinės realijos, ypač įvykiai Ukrainoje. Parodoje Tokia iki banalumo prasmė (Klaipėda, 2015) jis komentuoja ne tik vykstantį karą, bet ir savo ar Lietuvos visuomenės laikyseną stebint jį iš toli, siejant su savo patirtimi. Tai daro ironiškai, deformuodamas objektus, žaisdamas jų kontekstualumu.

Tiek konkrečią reikšmę autoriui turintis kūrinių medžiagiškumas, tiek jų forma ir išdėstymas erdvėje apeliuoja į žmogišką santykį, žadina atpažįstamumą. Neretai objektai tikslingai deformuojami, pateikiami paradoksaliose situacijose ir būtent tokiu būdu formuluojama žinutė. Pavyzdžiui, „skausmingai“ prie sienos diržu priveržtos bosinės birbynės kūrinyje Skamba lyg okupacija žadina suvaržymo, įkalinimo patirčių prisiminimus. Tarsi kokaino milteliai ant stalo pabertas smėlio laikrodžio smėlis kūrinyje Atsipalaiduok. Tai taikos metas. Mėgaukis akimirka paradoksaliai sukelia nerimą, grėsmės nuojautas. O besisukantis žiurkėno ratelis prabangiame balde (kūrinyje (Tik tarp kitko) jei nežinai gyvenimo prasmės) ironiškai polemizuoja su vartotojiška kasdienybe.

Kūrinys Sveikinimai. Žinoti skirtumus tarp intelekto ir jėgos, ir kuris iš jų teikia didžiausią malonumą, kartais vadinamas tiesiog „kentauru“, savotiškai sujungia abu jo kūrybos etapus. Jame atsispindi vėlyvesniam laikotarpiui būdinga vyriškumo, galios tematika. Tačiau sukurti šiai skulptūrai buvo panaudotas ankstesnės kūrybos objektas – iš medžio drožtas autoportretinis biustas. Per atsitiktinumą biustas buvo apgadintas. Nuskilusi nosis menininkui priminė Egipto faraonų portretus, kai, norint sunaikinti mirusių valdovų atminimą, būdavo gadinami jų portretai. Taigi menininkas nubrėžė įdomią paralelę tarp senovės Egipto galios ženklų ir jų niokojimo ir šiuolaikinės galios, vyriškos jėgos, pasireiškiančios politiniuose žaidimuose. Pastatyta ant aukšto pagrindo su kostiuminių kelnių kantą, o gal treninginių kelnių klešnių susegimą primenančiomis kojomis, kompozicija primena pusiau gyvulį, pusiau žmogų. Už jo nugaros – beisbolo lazda, iš kurios išdrožta realistiška rožė, įvyniota į vyniojamąją plėvelę. Iš krūtinės kyšantis tuščias stalčius ironiškai „užsimena“ apie galios dirbtinumą ir už viso to slypinčią žmogišką tuštybę.

Galbūt sąžiningiausia Viržbicko kūrybą apibendrinti jo paties žodžiais: „estetinės pajautos paieškos vizualumo ir metaforinės kalbos santykyje“. Šalia to būtų galima paminėti menininko gebėjimą dirbti su įvairiomis medžiagomis ir technikomis: nuo medienos drožybos iki vytelių pynimo. Dramatiškas simbolizmas ir emocinis krūvis, lydintis autoriaus kūrybą skirtingais brandos etapais, įsileidžia vis daugiau ironijos ir socialinės kritikos elementų. Vytauto kūryba parodo, kad jautri stiprybė, kaip ir intelektuali galia, nėra oksimoronas.

Arvydas Grišinas