Vytauto Pakalnio paveiksluose neatsispindi jo asmenybės šešėlinė depresyvioji pusė. Jo tapyboje tik džiaugsmingos vizijos. Planavęs Vilniaus katedros aikštę tuo metu dar tuščioje Valdovų rūmų teritorijoje apsodinti palmėmis, arabiškas ir kitas pasakas jis perkėlė į drobes. Neoekspresionismo ir individualios mitologijos srovių impulsai čia krito į derlingą dirvą atnešdami keistus ir spalvingus žiedus.

Pakalnio paveiksluose visi herojai įgauna mitinių personažų vaidmenis. Jauna mergina, įkūnijanti meilės ilgesį, tapoma ne tik mieganti ar laistanti su jaunuoliu kambarinę gėlę, bet ir simbolistinio pobūdžio kompozicijose. Nuoga ištiesusi į viršų rankas ji sustingsta ant horizonto link ištęsto ežero laiptelio, vaikštinėja puošniais apdarais palei egzotiškais žiedais pražydusį krūmą. Kitas pasikartojantis personažas – vyras, aprengtas karaliaus mantija (panašaus profilio į patį dailininką) atlieka paslaptingas ceremonijas. Sugrįžtama ir prie smuiku ar pianinu grojančių vyrų ir moterų motyvo. Šalia žmonių ne mažiau svarbūs veikėjai yra gyvūnai ir paukščiai, arkliai. Tarp vietinės gyvūnijos įsimaišo egzotika. Ypač dažnai Pakalnis vaizduoja žirafą. Dar vienas svarbus motyvų ratas – kosmogoniniai simboliai, kurie įgauna fantastiškumo. Ežero paviršius nusėjamas žvaigždėmis. Žemėje išsivynioja paslaptingos spiralės. Į dangų nutiesiami laiptai ir tiltai. Žemė, vanduo ir dangus gali persikeisti sudarydami vientisą sferą.

Dar keistesni tie vaizdiniai, kuriuose kasdienis peizažas ar interjeras įgauna fantastinių bruožų. Taip Šiuolaikinio meno centre marmuro grindų mozaika atsiduria miško palaukėje, tilto per upę lankas įsikerta į dangų, o žemė pakrantėje ištirpsta, saulė nusidažo grėsmingais violetiniais ratilais, o alyvos krūmo žiedai švyti lyg aitriais ryškių spalvų popieriniais žibintais. Dar viena neįprasta tema – išpūstų cigarečių dūmų ratai. Jie skrieja lyg lankai didelės tuščios su maža mergaite koridoriaus erdvės palubėje arba tampa savarankišku motyvu tuščioje drobėje.

Pakalnio pasakos ir miražai – šventiški karnavaliniai reginiai. Juos galima interpretuoti ir kaip kalėdinius vaidinimus ar pasakų inscenizacijas. Paveikslai galėtų būti ir eskizas scenos užuolaidai, scenografijai arba kostiumams. Šį įspūdį dar labiau sustiprina primityvistinis piešinio pobūdis, erdvės gilumos ir modeliuotės atsisakymas. Plokščios siluetinės plačiu ekspresyviu gestu nutapytos figūros primena karpinius iš popieriaus ir atrodo besvorės.

Šis trapus balansavimas tarp realybės ir literatūrinės fantazijos poetiškumo ir komizmo, pakylėtos svajonės ir pigios butaforijos sukuria ypatingą Pakalnio paveikslų magiją. Be abejonės, šioje tapyboje, be savitų bruožų, galima įžvelgti ir Vakarų meno srovių įtaką. Ekspresyvi ryškių spalvų tapyba suartina Pakalnį su „naujaisiais laukiniais“, o daugiasluoksniai vizualiniai įvaizdžiai rodo ryšį su kitų krypčių atstovais. Poetiškas panteistinis santykis su gamta, žavėjimasis tolimų egzotiškų kultūrų archajiškais ritualais ir ženklais, refleksijos į mitus ir literatūrą suartina Vytautą Pakalnį su italų transavangardistais ir dar labiau su individualios mitologijos kūrėjais.

Raminta Jurėnaitė