Vytauto Kalinausko gyvenime dailė ir teatras žengė koja kojon. Menininkas karjerą pradėjo nuo trejus metus trukusių vaidybos studijų Juozo Miltinio dramos studijoje Panevėžyje, tuomet susidomėjo daile ir įstojo į grafikos studijas LSSR dailės institute. Vėlesnėje veikloje greta estampų, iliustracijų kūrimo, knygų apipavidalinimo ir tapybos Kalinauskas visuomet rasdavo laiko darbui teatre – kūrė scenografiją.
Dailininkas pateko į pirmąją Dailės instituto absolventų kartą, kuri studijas baigė prasidedant chruščioviniam atšilimui. Grafikoje šis pasireiškė lietuvių liaudies stilistikos interpretacijomis, tačiau Kalinauskui tokia kryptis nebuvo artima. Jo ankstyvuosiuose darbuose (kartono raižinyje Ryto gatvė, iliustracijose Ievos Simonaitytės knygai Ne ta pastogė, abu 1962) ryškus polinkis į sąlyginio vaizdo kūrimą – žmonių figūros labai apibendrintos, miesto statiniai vaizduojami kaip abstrakčios geometrinės formos. Menininkas domėjosi miesto kultūra, 7–8 deš. sukurtuose estampuose gilinosi į žmogaus ir miesto ryšį, permąstė modernistinį progresą, išaukštino praėjusių epochų palikimą. Šiuose darbuose ėmė nebevengti detalizavimo, pavyzdžiui, raižinyje Žirmūnų vaikai (1967) greta griežtų daugiabučių formų ir žaidžiančių vaikų įterpė skirtingomis spalvomis išskirtus gotikinės architektūros fragmentus. Ilgesys senajai Vilniaus architektūrai juntamas ir kituose Kalinausko estampuose: Aušros vartų žvakė, Mergaitė su Verba, Kaziuko žirgas (visi 1968).
Daug laiko menininkas skyrė darbui knygų dizaino srityje – apipavidalino daugiau kaip 200 knygų. Vienas ryškiausių šioje srityje sukurtų Kalinausko darbų – eklektiškos, absurdo kupinos iliustracijos Johanno Wolfgango Goethės poemai Faustas (1977). Iliustracijose Kalinauskas taip pat priešino skirtingų epochų ženklus: architektūros fragmentus, aprangos detales, kultūrinius papročius. Tad greta antikinės architektūros nuolat matome išnyrančius 8 deš. populiariosios kultūros elementus: deficito visuomenėje jaunimo itin geidžiamus džinsus, viską fiksuojančius paparacus, kultūristus, astronautus. Savo nuotaika iliustracijos primena vienalaikį Andrew Lloydo Weberio miuziklą Jėzus Kristus superžvaigždė (Jesus Christ Superstar, pirmasis pastatymas 1971), kuriame bibliniai laikai laisvai jungti su 8 deš. pradžios disko ir hipių subkultūromis. Kalinausko skirtingų laikotarpių kryžminimas kuria vizijos ar sapno įspūdį, kuris būdingas ir gerokai vėliau autoriaus kurtoms Dantės Alighieri Dieviškosios komedijos (1987) iliustracijoms.
Brandžiojoje Kalinausko kūryboje ėmė dominuoti koliažinė vaizdų konstravimo strategija. Dailininkas kūrė kompozicijas iš ankstesnių savo grafikos darbų detalių, šias jungė su fotografijomis, etiketėmis, laikraščių ar žemėlapių iškarpomis. Daugelio kūrinių centre atsidūrė pats menininkas, stebintis savo kūrinius iš šalies ar žvelgiantis tiesiai į žiūrovą. Kaip Kalinauskas rašė autobiografijoje, po studijų baigimo prabėgę „40 metų – tai bandymas išsiaiškinti, kas aš esu, kodėl pasirinkau menininko profesiją, kiek mano kūryba turi prasmės mane supančio gyvenimo kontekste“. Savianalizės principai ryškūs autoportretų cikle (1995–1996), kurio centre – tuščiaviduriai žmogaus galvos kontūrai. Juos supa fotografijų koliažai iš skirtingų autoriaus gyvenimo sferų ir laikotarpių. Kiekviena kompozicija atspindi vis kitą asmenybės dalį, tarp kurios autorius ieško tikrojo aš. Savasties apmąstymai ryškūs ir triptike „Bandymas išsiaiškinti“ bei marionečių cikle „Hampelmanai“ (abu 1997), kuriuose autorius tiražuoja fotografinį autoportretą, jį jungia su lėlių figūromis, taip apmąstydamas laisvos valios ir priklausomybės nuo aplinkos santykį.
Be grafikos ir tapybos darbų, Kalinausko palikime – ir 30 spektaklių bei 11 kino filmų scenovaizdžiai, tarp jų – filmo Niekas nenorėjo mirti (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965), spektaklio Mažvydas (rež. Povilas Gaidys, 1976), baleto Baltaragio malūnas (choreografas Vytautas Brazdylis, 1979). Jo scenografijai būdingos siurrealistinės nuotaikos: neįprastų objektų deriniai, tamsūs, makabriški vaizdiniai. Pasak menotyrininkės Raimondos Bitinaitės-Širvinskienės, šios srities Kalinausko darbuose dažnas pažįstamų daiktų reikšmių perkeitimas ir karnavališkumas.
Menininko meilė teatrui buvo persmelkusi visas jo kūrybos sritis. Suvaržytomis sovietmečio sąlygomis dailininko grafikos, tapybos darbuose pasitelkti teatrališki įvaizdžiai leido kalbėti apie žmogaus autentiškumą ir visuomenės reikalaujamą veidmainystę. Tačiau ir po Lietuvos išsivadinimo iš SSRS gniaužtų vidinė asmens nepriklausomybė ir menininko laisvė Kalinauskui liko pagrindine jį dominančia kūrybos tema.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė
