Vytautas Jurkūnas – retai nūdienos profesionaliojo meno arenoje besirodantis kūrėjas. Šiandien labiau atpažįstamas kaip karikatūrų piešėjas, kuris šmaikščiomis mizanscenomis iliustruoja lietuviškąsias politines ir socialines aktualijas arba satyrinius Juozo Erlicko feljetonus dienraštyje Lietuvos rytas. Tačiau svarbu prisiminti, kad 8 dešimtmečio pradžioje kartu su kolegomis ir bičiuliais Mikalojumi Povilu Vilučiu bei Eduardu Juchnevičiumi (1941–2011) žengę į viešą meno areną įnešė naujos ir drąsios kūrybinės raiškos skersvėjų į lietuvių grafikos barus.

Jurkūno kūrybinė biografija – spalvinga ir įvairi. 1971 m. tuometiniame LTSR valstybiniame dailės institute baigęs grafikos ir knygų iliustratoriaus specialybę, kaip buvo įprasta, pradėjo dalyvauti respublikinėse ir sąjunginėse parodose, dirbo žurnalo Švyturys meniniu redaktoriumi. Intensyviai iliustravo prozos ir poezijos knygas, apipavidalino knygų viršelius, kūrė estampus, plakatus, ekslibrisus etc. Stengėsi išbandyti visas tuo metu prieinamas grafikos technikas, kad rastų sau tinkamiausią išraiškos būdą.

Lig tol dažniausiai dirbęs medžio ir spalvoto linoraižinio, kartais ir oforto technikomis, nuo 1974 m. Vilučio pamokytas pradėjo kurti šilkografijas. Pats autorius teigia visuomet norėjęs kurti spalvotus vaizdus, jo netenkinusi monochrominė spauda, kuri ilgus metus buvo būdinga lietuvių grafikai. Jurkūną traukė spalvos, kurios darbams galėjo suteikti papildomos prasmės, kontekstualumo, žinoma, tam įtakos turėjo ir paties kūrėjo temperamentingas ir ryškus charakteris. Ilgą laiką kūrė spalvotas mecotintas, minkšto lako ir oforto estampus, kuriuos spaudė čia pat – prie namų Antakalnyje buvusiose V. Grybo g. grafikos dirbtuvėse, tačiau 1995 m. jas perkėlus į Latako g. (dabar Vilniaus grafikos meno centras) tapo nebepatogu ištisas dienas leisti spaustuvėje, o ilgai trunkantis, sunkus ir lėtas procesas ribojo tiražo kiekį. Ilgainiui dailininkas apleido kantrybės reikalaujančią grafiką, netrukus ją pakeitė piešimas pastelėmis, pieštukais, akvarele ir tušu. Šis kūrybos etapas tęsiasi ligi šiol.

Piešiniuose, kaip ir estampuose, Jurkūnas išlieka ištikimas savo mėgstamai žmogaus ir jo aplinkos, būties ir buities stebėsenai bei jos fiksavimui. Ar tai būtų grafikos lakštas ar piešinys, laisvos linijos teikiama išraiškos laisvė buvo ir yra Jurkūno kūrybos ašis, per kurią, kaip per spalvotą kaleidoskopą, autorius rodo jo akimis matomą, ironijos nestokojantį pasaulį.

Petras Repšys yra taikliai pasakęs, kad Jurkūno darbuose nuo pat kūrybinio kelio pradžios buvo jaučiamos keruakiškos ir selindžeriškos nuotaikos[1]. Tai valiūkiškos ir šmaikščios gyvenimiškos scenos, atmieštos dailininko fantazija, – buitis, vakarėliai ar sapną menančios kompozicijos, kur pagrindiniai herojai – gerai atpažįstami draugai, artimieji ir pats autorius. Jurkūno estampuose įamžinti daugybės jį supančių žmonių veidai, siluetai ir kūnų kalba. Vienu atsikvėpimu, su polėkiu, ekspresyviomis linijomis, neprarasdamas piešiniams būdingo impulsyvumo, dailininkas perteikia portretuojamojo mimiką, gestikuliaciją, tipišką pozą, charakterį. Tai daugiau humoristinės, ironiškos, net groteskiškos studijos, užfiksuotos taiklios charizmatiško kūrėjo akies. Drąsi, žaisminga gaivių, vaiskių spalvų vaivorykštė, nekomplikuota kompozicija ir laisvas piešinys atspindi šmaikštų autoriaus požiūrį tiek į aplinkinius, tiek į save.

Kristina Kleponytė-Šemeškienė

[1] Žr. Petras Repšys, „Apie bičiulius grafikus“, Šiaurės Atėnai, 2009-08-21.