1990 metais, istorinių pokyčių ir sunkios naujos pradžios Lietuvoje laikotarpiu, jauni menininkai susibūrė į grupę „Angis“. Neatsitiktinai pavadinimu jie pabrėžė sąsajas su skandinavų menininkų grupe COBRA, kuri po karo siekė atsinaujinimo ir nevaržomos vitališkos ekspresijos laisvės. „Angies“ nariai savo kūrybinius ieškojimus susiejo ir su tuo metu visoje Europoje paplitusiu neoekspresionistinės tapybos judėjimu. Tačiau daugelis grupės tapytojų nuo 10 dešimtmečio vidurio ėmė plėtoti jau kitas individualias strategijas. Ūmiajai tapybai nuosekliai ištikimas liko tik Vytautas Dubauskas.

Menininkas nuo pat pradžių renkasi didelių formatų paveikslus, norėdamas atsisakyti kameriškumo ir turėti pakankamą lauką veržliam ir plačiam potėpio gestui. Kūryboje jis vadovaujasi ne intelektualiniais apmąstymais, o jausmais ir intuicija. Js siekia kuo betarpiškesnės jausminių išgyvenimų raiškos. Tapyboje jam svarbiausia – tapybiškumas, potėpio ir spalvos ekspresijos galia. V. Dubauskas rašė: Ne kartą teko keisti savo tapybos manieras, nuostatas, įtakas, bet ne principus. Per jausmą su temperamentu į pasaulį pas žmones, į Dievą ir velnią <…>. Menininko įtempta tapyba balansuoja tarp abstrakcijos ir figūratyvumo, pakrypdama tai į vieną, tai į kitą pusę.

Didelėje abstrakčių paveikslų grupėje autoriui svarbios gamtos stichijų inspiracijos. Žiūrovų vaizduotę šia linkme jis pakreipia spalvomis, linijomis, ritmais ir paveikslų pavadinimais: „Pelenai“ (1993), „Kriokliukas“ (2000), „Dūmai“ (2005). Plazdančių spalvų gūsiais tapytojas sukuria vėjo verpeto, pakeliančio į orą pilkus pelenus ir geltonus ar raudonus klevo lapus, įspūdį, arba perteikia kriokliu šniokščiančio vandens mėlio raibuliavimą. Panašiai paveikslų „Aitvaras“ (1996), „Du rožiniai“ (2002) „Tutty Frutty“ pavadinimai turi priminti skirtingo charakterio žmonių naudojamus objektus. Ir vienuose, ir kituose kūriniuose riba tarp abstrakcijos ir asociatyvaus vaizdavimo išsitrina. Tikrovė virsta artefaktu.

Kitoje, ne mažesnėje abstrakčių paveikslų grupėje užuominas į gamtą ir daiktus pakeičia asociacijos su antropomorfinėmis ir animalistinėmis figūromis. Inspiracijų čia menininkas ieško asmeniniuose išgyvenimuose, mituose, literatūroje ir net subkultūroje. Paveiksluose „Ach“ (1992), „Išeinantis dailininkas / Kampo atminimui“ (1993), „Be pavadinimo“ (1994), „Personalinis dievas“ (1996), „Plaukikas“ (2007) ir „LSD / Lucy in the Sky with Diamonds“ (2008) tapytojas iš spalvų gūsių ir grafinių linijų pynių formuoja neryškius žmonių figūrų ir beveidžių galvų siluetus. Pavienėse drobėse, kaip „Klykianti mergaitė“ (1995) ir „Gorila“ (2007), erdvėje dominuoja didžiulės figūros, kuriose sukryžminami žmogaus ir žvėries bruožai.

Abstrakcijoje Dubauskas išplėtojo spalvinių atradimų skalę. Vieni jo paveikslai kone priartėja prie monochromijos, kitų ekspresiją lemia dviejų kontrastingų spalvų santykis, dar kituose menininkas ieško sudėtingų daugiaspalvių derinių. Ryškias gilias šaltas ir šiltas lokalines bei papildomas spalvas jis kaitalioja su prigesintomis achromatinėmis. Menininkui svarbios ne tik spalvos, bet ir šviesos nuotaikos. Tirštai užtapytos gilių spalvų drobės plokštumos dinamiškai kaitaliojasi su šviesesnėmis, skaidresnėmis. Vieną iš asmeninių parodų, 2006 m. surengtą „Arkos“ galerijoje Vilniuje, Dubauskas netgi pavadino „Šviesa ir šešėliai“.

Šalia gausių abstrahuotų, asociatyvių paveikslų po 2000-ųjų dailininkas nutapo realistiškesnių figūrinių kompozicijų, kuriose neoekspresionizmo išraiškos priemones supina su skoliniais iš trivialios kultūros. Paveiksle „Kalėdos“ (2004) jis drastiškai interpretuoja antikinį mitą nuogos moters su elniu scenoje, drobėje „Piteris kaip Betmenas“ (2005) herojui suteikia komizmo, kūrinyje „Juokdarys“ (2008) juokdarį netikėtai paverčia anatomijos modeliu. Visuose pastarosios serijos paveiksluose kontūrinei linijai tenka ne mažiau svarbus vaidmuo nei spalvai.

Dubausko kūryboje pastaraisiais metais atsiskleidė tam tikrų prieštaravimų. Iš vienos pusės, jis ir toliau siekia išraiškingos spalvos, linijos, estetikos, iš kitos – žavisi trivialios kultūros motyvų ir plastinės kalbos disharmonija, pankiškais gestais.

Raminta Jurėnaitė