Vytauto Ciplijausko vardas Lietuvos XX a. antrosios pusės dailės istorijoje neatsiejamas nuo portreto žanro, kuris sudaro didžiąją jo kūrybos dalį. Nors dailininkas yra sukūręs ir teminių kompozicijų, peizažų bei natiurmortų, būtent portretuose atsiskleidė dailininko estetinės ir moralinės nuostatos, profesinė meistrystė, „gebėjimas pažvelgti į žmogaus sielą ir per konkretų asmenybės atvaizdą paliesti esmines egzistencijos paslaptis“[1].

Ciplijausko kūrybos kelio pradžia sutapo su chruščiovinio „atšilimo“ laikotarpiu ir 7 dešimtmečio pradžioje prasidėjusiu tapybos atsinaujinimo sąjūdžiu – atmetus privalomą socrealizmo metodą, siekta grįžti prie modernizmo tradicijų, ieškoti individualios plastinės raiškos. Tačiau pagrindinė užsakovė vis dėlto buvo valstybė, greta „teminio paveikslo“ siekusi formuoti naują, sovietinę santvarką įteisinančią reprezentacinio portreto atmainą (ryškiausi to meto portreto žanro atstovai Sofija Veiverytė, Antanas Gudaitis, Vladas Karatajus, Augustinas Savickas, Leonardas Tuleikis, Jonas Čeponis, Silvestras Džiaukštas ir kt.). Ciplijauskas pasirinko kurti psichologinį portretą, kuriame jungiasi dokumentinė atvaizdo tiesa ir metafora, vizualus grožis ir dekoratyvi stilizacija.

Ciplijausko kūrybą formavo keli šaltiniai: gyvastinga lietuvių liaudies meno (ypač skulptūros) tradicija, jo emocinis turinys ir savita raiška; Stasio Ušinsko, pas kurį Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute studijavo monumentaliąją tapybą ir vitražą, tvirtos kompozicinės struktūros samprata; o iš Antano Gudaičio, kuris Dailės institute jam dėstė molbertinę tapybą, perėmė arsininkų suformuotą kolorito, ekspresionistinės tapybos pajautą (XX a. 4 dešimtmetyje „Ars“ grupės nariai, tarp kurių buvo ir Gudaitis, skelbė tautinio savitumo ir europinio modernumo idėjas, nulėmusias tolesnę lietuvių dailės raidą). 6 dešimtmečio pabaigoje−7 dešimtmetyje arsininkų idėjos ir estetinės nuostatos tapo vėl aktualios ir neabejotinai veikė Ciplijausko kūrybą. Be abejo, įtakos turėjo ir mėgstami autoriai – ispanų tapytojas El Greco (1541−1614), vokiečių grafikas ir tapytojas Lucas Cranachas (1472−1553).

Neatsitiktinai ankstyvojoje Ciplijausko kūryboje rikiuojasi visa galerija kaimo žmonių portretų – Senutė iš Džiuginėnų (1969), Dainininkė iš Mockų kaimo (1972), dzūkų dainininkės Marės Kuodžiutės-Navickienės (1972–1974), liaudies menininkų Stanislovo Riaubos (1976), Liongino Šepkos (1977). Tačiau didžiąją brandžiausios jo kūrybos dalį sudaro amžininkų, tarp kurių dominuoja menininkai, atvaizdai. Ciplijausko drobėse įamžinta visa plejada XX a. antros pusės iškilių Lietuvos kūrėjų – jis nutapė dailininkės Kazimieros Zimblytės (1972), bendrą operos solistės Marijonos Rakauskaitės ir scenografo Liudo Truikio (1971–1974), grafikės Birutės Žilytės (1973), aktorės Rūtos Staliliūnaitės Barboros Radvilaitės vaidmenyje (1975–1977), savo mokytojo tapytojo Antano Gudaičio (1977), tapytojo Viktoro Vizgirdos (1977), aktoriaus Prano Piauloko (1977), tekstilininkės Ramutės Jasudytės (1984), antropologės Marijos Gimbutienės (1981), kalbininkės Birutės Ciplijauskaitės (1986–2002), Vilniaus universiteto rektoriaus Jono Kubiliaus (1991) ir daugelio kitų portretus. Ciplijausko drobėse portretuojamieji vaizduojami susikaupę, panirę į savo vidinį pasaulį. Jų pozos statiškos, jie neturi žanro klasikai būdingo menamo kontakto su žiūrovu, tačiau žiūrovą veikia iš paveikslo sklindanti energija, kurią perteikia kompozicinė linijų ir spalvų įtampa, ekspresyvus, daugiasluoksnis faktūrinis potėpis, įtaigiai modeliuojantis formą.

Dailininkas geba taikliai „pagauti“ asmens savastį, užfiksuoti būdingą laikyseną. Apie vaizduojamo žmogaus pomėgius, charakterį, veiklos sferą byloja aplinka, drabužiai, paveikslo fone nutapytos detalės. Dažniausiai portretuojamojo figūra komponuojama pusiau realioje erdvėje – vienur ji paslaptinga, pritemdyta, tyki, kitur – nervingai virpanti. 7 dešimtmečio viduryje lietuvių dailėje atsirado polinkis „vaizduoti žmogų kaip istorijos, praeities veikėją“[2]. Protėvių dvasinis idealas traukė ir kitus to meto dailininkus – skulptorių Vladą Vildžiūną, grafikus Algirdą Steponavičių, Birutę Žilytę, tapytoją Vincą Kisarauską. Tiesa, jie nevaizdavo konkrečių istorinių asmenybių, bet gręžėsi į tautos mitus, legendas, sakmes. Ciplijauskas ėjo kitu keliu – tapė konkrečių istorinių asmenybių atvaizdus. Jis yra sukūręs seriją XVI–XIX a. istorinių veikėjų portretų, kuriuose rėmėsi praeitų epochų menine stilistika, siekė atskleisti apibendrintą charakterio tipą, atitinkantį istorinį kontekstą (pvz., Motiejus Kazimieras Sarbievijus, 1976–1979; Steponas Batoras, 1979). Dailininko sukurtų istorinių portretų galerijoje taip pat ir vyskupo Motiejaus Valančiaus, dr. Jono Basanavičiaus, Liudviko Rėzos ir daugelio kitų Lietuvos šviesuolių atvaizdai. Nors Ciplijausko istoriniai portretai yra labiau stilizuoti nei amžininkų atvaizdai, žmogaus jis, skirtingai nei Valentinas Antanavičius ar Vincas Kisarauskas, niekada specialiai nedeformavo, neeksperimentavo nei kompozicijos, nei plastikos požiūriu. Ciplijauskui svarbiausia yra autentiška istorinė medžiaga, ikonografija. Šiuos istorinius portretus vienija reprezentacinis, charakteris, kompozicijos pobūdis, specifinė figūrų stilizacija, vaizduojamojo asmens idealizavimas. Ilgainiui Ciplijausko istoriniuose portretuose radosi vis daugiau kanonizavimo, dekoratyvaus apibendrinimo ir net manieringumo bruožų (pvz., 1985 m. jis pradėjo tapyti apibendrinto charakterio, didelio formato (260 × 74 cm) Lietuvos kunigaikščių atvaizdus, kuriuose dominuoja schematiškumas, literatūriškumas ir paviršinis manieringumas).

Vis dėlto brandžiausi dailininko paveikslai byloja apie harmoningą ir dvasingą žmogų. Nors kiekvienas Ciplijausko sukurtas portretas individualizuotas, tapybos maniera, piešinys, figūrų ir detalių traktuotė, santūri spalvų gama, kompozicijos schema, kurioje remiamasi klasikiniais šio žanro principais, suformavo tik jam vienam būdingą stilistinę manierą.

Danutė Zovienė

[1] Algimantas Patašius, „Platus paveikslų pasaulis“.

[2] Laima Laučkaitė, „Žmogus šiuolaikinėje lietuvių tapyboje“, in: Žmogus ir aplinka XX a. Lietuvos dailėje, Vilnius: Academia, 1992, p. 205.