Vytautas Balčytis – tylus, kantrus stebėtojas, jo žvilgsnis apčiuopia tai, kas nereikšminga, neišvaizdu, užsilikę ir pamiršta. Jis pasakoja pašnibždom, pasitelkdamas mažus paveikslėlius, tačiau suteikia iš pažiūros atsitiktiniams dalykams egzistencinę svarbą. Jo darbų pavadinimai, kuriuose pažymima tik vieta ir data, atrodo lyg dienoraščio nuotrupos. Žiūrėti į Balčyčio fotografijas – tai tas pats kaip raustis sovietmečio pabaigos kartos atmintyje, pažadinti prisiminimus. Šiai kartai priklausantis žiūrovas patiria palengvėjimo momentą, galėdamas konstatuoti: buvo kaip tik taip.

Nuo 9 dešimtmečio Balčytis tyrinėja sovietmečio kasdienybės slogutį. Jo fotografijose nieko nevyksta, nėra nei nusikaltimo vykdytojų, nei aukų, tačiau kiekvienas pastatas ar daiktas pavirsta nebyliu įkalčiu. Daiktai, kurie paprastai dėl savo nereikšmingumo nesulaukia dėmesio, bet tuo labiau formuoja kasdienybę, fotografui – patys įdomiausi. Paveikslo atmintyje Balčytis archyvuoja apleistus fabrikus ir statybvietes, apšiurusius bendrabučius, dulkinas vitrinas ir telefono būdeles skurdžiausiuose Vilniaus, Kauno ar provincijos miestų kvartaluose. Fotografas pastebi kiekvieną iškalbingą smulkmeną. Nykioje aplinkoje propagandiniai šūkiai pavirsta pavojingai pažįstamais ir net intymiais. Priespaudos banalybė tiesiog sukrečia.

Ir atgavus nepriklausomybę Balčytis toliau tyrinėja sovietinio palikimo randus. Sovietmečiu iškilusiuose gyvenamuosiuose kvartaluose fotografuoja pastatus trupančiais fasadais, nebenaudojamas apleistas transformatorines, bjaurius kioskų, garažų, sandėliukų statinius, tuščius milžiniškus reklamos skydus. Meno kritikas Alfonsas Andriuškevičius šią Balčyčio ikonografiją apibūdina kaip „degradavusią kultūrą“. Menotyrininkė Agnė Narušytė gilinasi į savitą laiko interpretaciją menininko fotografijose: „Atrodo, kad čia susiduria du laiko greičiai – lėtai nykstanti praeitis ir sparčiai nykstanti dabartis; praeitis (o gal praeities sąmonė, įsikūnijusi įvairiuose objektuose?) vis išstumia dabartį.“

Panaši laiko samprata Balčyčiui svarbi ne tik tyrinėjant sovietmečio žymes, bet ir besidomint kitomis temomis. Kaip ir nemažai kitų kolegų, jis su meile fotografuoja Vilniaus architektūros paminklus, atiduodamas duoklę senamiesčio žavesiui. Į senamiestį Balčytis žvelgia dažnai iš tų pačių žiūros taškų kaip ir žymūs XIX a. Vilniaus fotografai, bet pasirenka tokias akimirkas, kai miesto panorama panirusi į rūką, šerkšną, prieblandą. O fotografuodamas pavienius statinius atsisako poetinių impresijų ir kruopščiai fiksuoja net smulkiausias detales. Jį domina ne tik architektūros šedevrai, bet ir laikini gyvenamųjų namų priestatai, nykūs industriniai statiniai. Šiose Balčyčio Vilniaus fotografijose nusitrina riba tarp dokumento ir simbolinio vaizdo.

Kitas, dar didesnis, Balčyčio projektas buvo užfiksuoti kintančius Lietuvos miestelių vaizdus. Pradėjęs šį sumanymą 1988–1991 m. kartu su Alfonsu Budvyčiu, jis plėtojo šią temą dar porą dešimtmečių neįtikėtinai kantriai ir nuosekliai. Menotyrininkė Renata Dubinskaitė rašė: „Keliaudamas po Lietuvą ir ieškodamas vietos, kurioje norėtų apsigyventi, Balčytis tokios nerado. Tačiau aptiko erdves, kuriose būtasis laikas užsiliko ilgiau arba įsirašė ryškiau, arba vis dar yra.“ Maži miesteliai keitėsi mažiau nei dideli miestai. Balčyčiui pavyksta atkurti tokių gyvenviečių, kuriose svarbiausias metų įvykis – atlaidai, jaukumo įspūdį, neskubraus, net kiek apsnūdusio dienos ritmo žavesį. Pradėjęs nuo miestelių panoramų dokumentavimo, laikui bėgant jis vis dažniau dėmesį sutelkdavo į pavienius senus namus, paminklus ar laikinus statinius. Ištuštėjusioje erdvėje tokie rūko gaubiami objektai atrodo kaip paslaptingi sparčiai tolstančios praeities reliktai.

Balčyčio skirtingų laikotarpių fotografijas sieja koncepcija ir stilistinis bendrumas. Šiose nedidelėse fotografijose atsiskleidžia neįprastas dokumentalumo ir melancholiškos nuotaikos mišinys. Svarbus vaidmuo tenka ir paties autoriaus daromų atspaudų subtilumui, švelniam prislopintos šviesos pulsavimui.

Raminta Jurėnaitė