Vygantas Paukštė visus savo tapybos siužetus traktuoja ir poetiškai ir groteskiškai – kiekvienam suteikia ryškias spalvas ir gyvenimo džiaugsmo pojūtį. Paveiksluose kasdienybė virsta mitais, o mitai praranda rimtį. Paukštės herojai burleskiški – piemuo, sodininkas, skalbėja, skulptorius, tapytojas, poetė, šokėja, kavos gėrėjas, suši valgytojas, skaitytoja, mauduoliai, miegantys vyrai ir moterys poromis ir po vieną nerūpestingai pasineria į savo kasdienybę. Tuo pat metu kiekvienas veiksmas čia paverčiamas ritualu. Visi personažai ir veikla heroizuoti, bet kuris siužetas vaizduojamas neapibrėžtame laike.

Paukštė į lietuvišką tapybą atėjo kartu su kitais dviem individualių koloristinių bukolinių mitų kūrėjais – Audrone Petrašiūnaite ir Algiu Skačkausku. Be jų, Paukštės tapybą sieja stiprus ryšys su italų transavangardistais Sandro Chia ir Mimmo Paladino. Tiesa, žalios ochros Sandro Chia Toskanos peizažus ir Paladino salygiškus abstrakčius fonus Paukštės paveiksluose pakeičia vešli Lietuvos miškų, pievų ir paežerių žaluma. Gamtos prieglobstyje ir atokios sodybos vasarnamyje vienodai reikšmingi yra ir žmonės, ir žirgai, avelės ir katės, net vabzdžiai. Vieni apimti spontaniško judėjimo poreikio šuoliuoja, šoka, medžioja, skraido, kiti pasinėrę į ramybę ir poilsį – lėtai prausiasi, kaitinasi saulėje, skaito, svajoja ar miega.

Peizažai nesusiję su konkrečia vietove. Jie labai abstrahuojami. Taip pat ir interjerai apibūdinami tik keliomis detalėmis. Paukštės paveiksluose visada – tik vasara. Ji ir mitinės Arkadijos, ir savo šalies kraštovaizdžio motyvas ir pagaliau jausminės būsenos išraiška. Svarbiausią dėmesį tapytojas skiria žalios vešlios žalumos su dangaus, ežero ir upelio mėlynės deriniui. Taip jis sukuria savitą neįprastų tonų lietuviško peizažo koloritą. Paveiksluose saulėtas kaitrus vidurdienis kaitaliojasi su giliais šešėliais ir melancholiją atnešančiu vakaru.

Figūros, medžiai, debesys ar daiktai sąlygiškame abstrahuotame fone perteikiami šešėlių siluetais, apibrėžtais kontūrine linija ekspresyvaus teptuko judesiais. Šių paveikslų spalvos visada sąlygiškos ir išryškina motyvų metaforas. Drąsiai deformuojamu piešiniu sustiprinamas figūrų judesio dinamiškumas. Moteriškas ir vyriškas pradai herojų figūrose aiškiai nužymimi: vyro ir moters meilės santykiai čia vienas svarbesnių motyvų. Bet tai – alegorinės ar archetipinės figūros, be psichologinių bruožų. Skaityta ir matyta, prisiminta ir improvizuota šiuose paveiksluose susilieja į viena – romantiškos nuotaikos kaitaliojasi su žaismingomis pašaipomis.

Spontanišką figūrinę Paukštės tapybą galima sieti tiek su lietuviška ekspresionizmo tradicija, tiek su europietiškais „ūmiosios tapybos“ Vokietijoje, transavangardizmo Italijoje ar „naujojo jautrumo“ Vengrijoje judėjimais. Kartu tapytojui pavyksta sukurti labai savitą įvaizdžių pasaulį iš kontempliatyvumo ir veržlumo priešybės. Siužetuose su linksmumu susipinanti melancholija susilieja į formų bei spalvų ekspresijos ir stabilumo lydinį.

Raminta Jurėnaitė