Ingrida Korsakaitė:

[...] Vladislovas Žilius pirmiausia pasirodė kaip talentingas grafikas, knygų iliustruotojas bei apipavidalintojas, grakščios ir preciziškos formos meistras. [...] Vos nujaučiamas iliustracijų ir literatūros teksto ryšys mezgėsi per dailininko kuriamas poetines asociacijas ir įvaizdžius. [...] Vėliau Žilius ne itin vertino savo iliustracijas, bet manau, kad kaip tik jose formavosi jo asociatyvus mąstymas ir metaforinė kalba.

Tuo pat metu dailininkui darėsi ankšta mažo formato grafikos kūriniuose, traukė spalvinė tapybos raiška ir jis vis dažniau imdavosi teptuko. Veikė ir įvairiais kanalais pasiekianti pažintis su modernistine daile, įspūdį darė oparto, siurrealizmo estetika. Egzistencines refleksijas pamažu keitė nauja plastinė problematika, posūkis į abstrakčiąją dailę. Formalų oparto poveikį dailininkas patyrė maždaug tuo pačiu metu, kai ši geometrinės abstrakcijos kryptis imta plėtoti Vakaruose. [...] Ryškiaspalvė oparto atšvaitų fejerija, statikos ir dinamikos dermė ženklino Žiliaus iliustruotą Mykolo Sluckio literatūrinių pasakų vaikams rinkinį „Vai tai dūda“ (1972). Panašiu stiliumi sukurtos taip pat vaikams skirtos Emilijos Balionienės knygutės „Popieriniai drugeliai“ (1973) iliustracijos jau sukėlė nemažą triukšmą, net norėta nemokėti autoriui priklausančio honoraro.

To meto tapybos kūriniuose Žilius dar svyravo tarp figūrinio vaizdavimo ir abstrakčių elementų traukos. Gretino artimų (kartais kontrastingų) spalvų struktūras ir preciziškai naudodamas toninę jų gradaciją išgaudavo neįprastas erdvinės perspektyvos slinktis („Peteliškės“, 1974; „Portretas“, 1975). Įdomus apie 1971 metus tempera meistriškai nutapytas pilkšvai melsvų tonų paveikslas (be pavadinimo) su visą jo plotą užimančiomis abstrakčiomis skritulinėmis figūromis ir daiktiškai nupiešta mažyte kriaukle apatiniame kampe. Ją dailininkui dovanojo Rimtautas Gibavičius, beje, serijinėmis savo kompozicijomis padaręs poveikį jaunesniajam bičiuliui.

Netrukus sužinojau, kad, apšaukus formalistu, Vladislovas Žilius pašalintas iš Lietuvos dailininkų sąjungos, atleistas iš darbo ir prarado galimybę reikštis meno scenoje. Tvirtai apsisprendęs emigruoti iš Sovietų Sąjungos, bet iš pradžių negavęs leidimo, motyvuotu laišku jis kreipėsi į tuometį Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmąjį sekretorių Petrą Griškevičių. Išdėstė priežastis, verčiančias išvykti, smerkė autoritarinio režimo menui primetamą dogmišką socialistinio realizmo metodą, varžantį menininko individualybės ir kūrybos laisvę. Galiausiai leidimas buvo išduotas ir 1976 metų pradžioje Vladislovas su žmona Ida išvyko į Vakarus. Pakeliui į Niujorką kurį laiką apsistojo Romoje. Dailininko laiškas Petrui Griškevičiui, paskelbtas pogrindinėje „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje“, įgavo platesnį rezistencinės minties skambesį. Kaip ryžtingą pasipriešinimą ideologiniam sovietinės valdžios diktatui liudijantis kultūros dokumentas, laiškas nepraranda svarbos ir šiandien.

Įsitvirtinti Niujorke nebuvo lengva. Kvalifikuotam dailininkui pavyko įsidarbinti vienoje tarptautinėje reklamos dizaino firmoje, o laisvalaikį skyrė kūrybai. 1977 metais „Santaros–Šviesos“ iniciatyva Čiurlionio galerijoje Čikagoje surengtoje Vladislovo Žiliaus parodoje dar dominavo iš Lietuvos atsivežti kūriniai. Tačiau netrukus pasipylė nauji paveikslai – pavieniai ar sujungti į serijas.

Meninis dailininko pasaulėvaizdis ir savita raiška jau balansavo ant abstrakčių ir gamtos pavidalus primenančių formų ribos. Geometrinės struktūros traukėsi iš dailininko kūrinių ir po truputį atsiskleidė kita impulsyvi emocinė Žiliaus talento pusė. Dauguma šių darbų sukurti ekspromtu, be išankstinių eskizų. Tapybos kompozicijas, kaip ir anksčiau, dailininkas grindė linijiniu piešiniu, bet neatpažįstamai perkuriami biomorfiniai motyvai teikė laisvumo tiksliai ir įgudusiai jo rankai (ciklas „Medžio gyvenimas“, 1992). Kai kuriuose paveiksluose atsirado daug smulkių po visą drobės paviršių pasklidusių elementų, kituose išskirti vienas ar keli stambesni objektai.

Paslaptimi alsuoja serija „Juodieji koralai“ (1982–1986) su tamsioje gelmėje šen bei ten ryškėjančiais pamėgtais simboliniais plaštakos ir kryžiaus ženklais. Tokie plaštakos atspaudai, aptinkami priešistoriniuose uolų piešiniuose, Žiliaus kūriniuose turi iš pasąmonės kylančią archetipinę prasmę. Vėlesnę didelę tapybos seriją „Ženklai“ (1990–1992) taip pat įkvėpė archajiški vaizdiniai ir, pasak autoriaus, archeologinių radinių – žalvarinių papuošalų ornamentika, matyta jaunystėje Telšių „Alkos“ muziejuje ir palikusi neišdildomą įspūdį.[...] Dailininkas nevengė ir sintetinių fluo­rescencinių dažų.

[...] XX a. paskutinio dešimtmečio antrojoje pusėje Žilius pasinėrė į naują kūrybos sritį – ėmė kurti netradicinės formos medžio skulptūras. Jam svetimos buvo naujausios meno kryptys, įvairios postmodernizmo rūšys, įsigalintis konceptualusis menas. Dailininkas liko ištikimas modernizmui, nes jo kalba geriausiai galėjo išreikšti savo santykį su pasauliu, dvasines būsenas, nuotaikų kaitą, neramią kūrėjo būtį. Kaip tik tai jis laikė svarbiausiu kūrybos tikslu. Nuolat eksperimentavęs, vis atsinaujinantis menininkas skulptūroje rado dar nepatirtą raiškos būdą, neišbandytas medžiagas, atlikimo technikas ir naujas temas.

Cituota iš: Ingrida Korsakaitė, „Vladislovas Žilius: savitos kūrybos atodangos“, Dailė, 2012, Nr. 2, psl.117-119.

Kęstutis Šapoka:

Žilius priskirtinas prie neeilinių Lietuvos dailės istorijos figūrų. Talentingas knygų iliustruotojas, kaip ir vyresnieji kolegos (Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, Vincas Kisarauskas, Saulė Kisarauskienė ir kt.), pasukęs dekoratyvaus modernizmo keliu, sulaukė aršios sovietinio režimo reakcijos. 1974 m. Žilius buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos.

Ko gero, taip atsitiko visų pirma todėl, kad nesitenkindamas „per siaura“ knygų iliustravimo sritimi, dailininkas nusprendė panašius „dekoratyvaus formalizmo“ principus perkelti į „laisvąją“ kūrybą, t. y. pritaikyti tapybai. Nereikėtų pamiršti, kad pats cechinės priklausomybės ribų peržengimas anuomet laikytas nepriimtinu, antra – formalizmas tapybos srityje, kuri buvo labiausiai privilegijuota ir, žinoma, akyliausiai prižiūrima cenzorių, reiškė labai jau įžūlų išsišokimą. Trečia, Žiliaus formalizmas neturėjo nieko bendra net ir su tuometiniu „tyliojo modernizmo“ tapybos ekspresionizmu, tiek figūriniu, tiek abstrakčiu. Net neoficialiosios dailės kontekste jo tapyba atrodė pernelyg abstrakti, nepersisunkusi tapybiniais arsininkų skauduliais, pernelyg „popsinė“ ir net „kičinė“ neigiama šio žodžio prasme...

Parodoje eksponuojamas vienas dar Lietuvoje sukurtas kūrinys, 1967–1969 m. nutapyta opartinė kompozicija, su „postprodukcijos“ elementais – juostelėmis supjaustytomis Rimanto Dichavičiaus fotografijomis, suklijuotomis į naujus darinius ir įkomponuotomis drobėje. (At)vaizdavimo, „koloristinis“ sluoksnis redukuotas iki minimumo, išryškinant plotmę,artimesnę popmenui.

Svarbus niuansas, kad Žilius iš knygų iliustravimo perkėlė į tapybą ne tik dekoratyvumą, architektoniką, tačiau sugebėjo „taikomąjį“ jos aspektą, arba teksto ir vaizdo santykį, kokybiškai paversti savita „konceptų plastika“. Jo tapybos kūrinių, kad ir kokie dekoratyvūs jie atrodytų iš pirmo žvilgsnio, negalima vadinti tiesiog išdidintomis „iliustracijomis“. Tai ypač akivaizdu, žiūrint ne į paveikslų reprodukcijas, o tada, kai bendrauji su jais tiesiogiai.

Subtilų tapytojo skonį atskleidžia tiek spalvos (nors jos kildintinos ne iš lietuvių kolorizmo, bet iš estetikos, būdingos 7–8 dešimtmečių knygų grafikai), tiek „tapybinis paviršius“. Atidžiau įsižiūrėjus į Žiliaus amerikietiškojo periodo paveikslus, stebina daugiasluoksnis ir netgi (saikingai) ekspresyvus tapymo būdas. Taigi, jis ne „spalvina“ tam tikrus plotus, ko būtų galima tikėtis iš tapančio grafiko, bet juos ištapo, nutapo. Sąmoningai pasirinkęs apribotą spalvų gamą, teptuku vieną ant kito kloja beveik identiškus tonus, spalvas, todėl iš tolo jo drobės primena atspaudus. Bet, kai žvelgiame iš arčiau, atsiskleidžia „minkšti“, turtingi, „gestiškai“ ištapyti drobių plotai.

[...] Prieš beveik keturis dešimtmečius Vladislovo Žiliaus kūryba gal ir galėjo atrodyti keistai „svetima“, prasilenkianti su lietuvių tapybos tradicija, tačiau šiandien liežuvis neapsiverstų vadinti ją „popsine“, „kičine“ ar formaliai klijuoti „išeivijos dailės“ etiketę. Žiliaus kūryba neabejotinai yra lietuvių tradicijos dalis, sakyčiau, viena įdomesnių jos atšakų.

Cituota iš: Kęstutis Šapoka, „Neabejotina lietuvių tradicijos dalis“, Kultūros barai, 2013, Nr. 2, psl. 46-48.

Parengė Danguolė Butkienė