Aleksandras Borovskis (teatro dailininkas, menotyrininkas iš Maskvos):

Vladimiro Tarasovo sėsliu nepavadinsi – skaito paskaitas Paryžiuje, po jų išskrenda į Kiniją, groja Los Andžele, atidaro parodą Sankt Peterburge, paskui ilgam išdumia į Avinjono festivalį. Gaudyk vėją laukuose. Vis dėlto jo šaknys – Vilniuje, priglaudusiame jį dar 1968 metais, esant sunkiems laikams.

[...] Tarasovas, pasakysiu O. Mandelštamo žodžiais: „nepataisomas garsų mylėtojas“. Nuo legendinio trio GTČ (Ganelinas, Tarasovas, Čekasinas) laikų jis plėtoja tokią muzikinę veiklą, kuriai iki šiol nepritaikytas konvencionalus apibrėžimas ir kuri vadinama įvairiai: laisvuoju džiazu, daugiastiliškumu, nauja improvizacine muzika, aleatorine (atsitiktinumų sąlygojama) muzika, garso menu.

[...] Reikšmingiausias V. Tarasovo laimėjimas – įsitvirtinimas šiuolaikinio meno srityje. Svetimų čia nelaukia, o jis natūraliai, tarsi savas įėjo pro šias duris. Kita vertus, nesistebiu – nuo seno, klausydamasis V. Tarasovo pasirodymų, jausdavau vizualinę jo muzikavimo potekstę. Tiksliau jo muzikos virsmą regima. Esmė ne muzikanto sugebėjimas išreikšti vaizdinį pradą, sąmoningai šį padirbti, vizualumas – viena iš žaidimo taisyklių. Esmė ne pabrėžtiname atlikėjo kompozicijos regimume – perkusijos (darbas su pačiais įvairiausiais ir dažnai neįprastais, netgi ne muzikiniais instrumentais, pavyzdžiui, kokteilių plaktuvais ar konservų skardinėmis) galimybės neribotos. Ne veltui žurnalo „The Wall Street Journal“ apžvalgininkas Natas Hentofas, turėdamas omeny meistrišką V. Tarasovo sugebėjimą groti šluotelėmis, pavadino jį „teptuko meistru“. Tiesa, džiazas ne vien garsinis, bet ir vaizdinis menas, žiūrovas tikisi ir peno akims. Esmė, man rodos, ta, kad V. Tarasovas savitai išgauna garsą. Jis ragauja garsą, išbando jo skonį, tankį, tekstūrą, spalvą. Garso artikuliacija ne perkeltine, o tikrąja to žodžio prasme įgauna koloritą. Garsas (ir pauzės) gauna, anot M. Bachtino, pavidalą.

Sakyčiau, kad dėl unikalaus garso vizualizavimo V. Tarasovas atėjo į šiuolaikinį meną. Nepamirškime ir palankiai susiklosčiusių aplinkybių – nuo pat jaunystės V. Tarasovas draugavo su pagrindiniais Maskvos undergroundo pakraipos veikėjais: I. Kabakovu, V.Jankilevskiu, J. Soosteru, J. Soboliovu (kartu su šiuo, neseniai anapus išėjusiu, nuo devintojo dešimtmečio susidomėjusiu eksperimentiniu teatru ir performansais, įkūrusiu Carskoje Selo „Interstudiją“ – sintezės ir animacijos teatrą, V. Tarasovas pastatė spektaklį „Don Džiovanis). [...] Tikroji ekspansija į vaizduojamuosius menus prasidėjo 1990-aisiais ir buvo susijusi su instaliacija kaip šiuolaikinio meno forma ir su I. Kabakovu, su žymiu instaliacijos teoretiku ir praktiku.

[...] Bendras I. Kabakovo ir V.Tarasovo projektas – erdviniam menui priskirtina vaizdinė instaliacija „Muzika ant vandens“ – liudija autorių bendramintiškumą. Parko Salzau rezidencijoje tvenkinyje pastatytas medinis paviljonas, tarsi tyčia paliktas atviras paukščių čiulbesiui, vandens teškenimui – „draugas vėjo ir lietaus“ (O. Mandelštamas). Prie sijų pririšti lengvi, besidaužantys vienas į kitą vamzdeliai skamba kaip sukuriama aleatorinė kompozicija. Ji, palyginti su gamtos balsais, be galo taupi. Menininkus vienija pagarbumo, taikumo, susitaikymo skelbimas – abu numiršta realioje, esamoje situacijoje, kaip kad aktoriuje miršta režisierius. Kartu reikalaudami iš žiūrovo įžalgumo, suvokimo, jie sukuria tam tikrą nuostatą, rėmus.

„Incidentas muziejuje. Vandens muzika“ – kitas bendras menininkų projektas, demonstruojantis absoliutų vienas kito supratimą. I.Kabakovas pavaizdavo solidų muziejų, kuriame nutiko incidentas – ėmė tekėti vanduo. Interpretacijų gali būti gausybė: skęstantis muzirejus – institucijos krizės simbolis, potvynis – bausmė vandeningam, išpūstam tarsi burbulas mimetiniam menui, įsikišimo radikalumas ir tradicijos represyvumas ir taip be galo... V. Tarasovas sukūrė minimalų paveikslą – į pastatytus indus kapsi lašai. Garsas absoliučiai motyvuotas, priklausomas nuo situacijos – kažkur pratekantis vanduo, įgavęs pavidalą, apčiuopiamas, be to, reikšmingas. V. Tarasovo išgaunamas garsas I. Kabakovo koncepcijoje tampa vyraujančiu – instaliacijos interpretacijų daugybė, o jis visose interpretacijose - vienas vienintelis.

V. Tarasovas produktyviai bendradarbiauja su I. Kabakovu, tačiau imasi ir solinių projektų. Instaliacijos „Varpeliai šventam Kazimierui“ ir „Kalėdų vainikas“ – taip pat erdvinis menas. Žiūrovas atsiduria išskirtiniame, savitų garsų kupiname pasaulyje. Architektūra čia atlieka svarbų vaidmenį, apie ją mezgasi garso ir vaizdo sąsajos. Šiuose darbuose mane ypač žavi autoriaus subtilumas ir net nuolankumas. Nerastum mažiau ambicingo kompozitoriaus. Kompozicija aleatorinė, melodija ir ritmas absoliučiai atsitiktiniai, skambėjimas tikrąja to žodžio prasme priklauso nuo oro gūsių, tarsi eolo arfa („tarsi Eolo lūpų pūstelėjimas“ – įkomponuotas į esamą kontekstą ir kartu vizualiai artikuliuotas įvaizdis). V. Tarasovas slepiasi už architektūros. Atrodo, nusišalinime atsiranda ir buvimas, kuris, beje, traktuojamas kaip būtinybė.

[...] Jo instaliacijos taip pat liudija išradingumą, jis ieško netikėtų (tarp kitko, vaikiškai arba archaiškai sąmonei – visiškai natūraliai suvokiamų), daugiau nei funkcionalių, turinčių priežasties ir pasekmės ryšių formų. Taip „Noktiurne popieriui“ buitiniai ventiliatoriai sukelia oro gūsius, kuriuose visaip plaikstosi popieriaus lapai. Viskas tarsi aišku. Tačiau fiziniai reiškiniai virsta metafiziniais – ne atgrasus mechaninis burzgimas, ne banalus kanceliarinis popierius, o lengvučių sparnų plazdenimas, angeliškas šokis. Instaliacijoje „Niujorkas – Niujorkas“ susilieja techninis ir psichodelinis pradai – įjungtas atsakiklis emigranto kambariūkštyje skamba tarsi psichodelinė poezija.

[...] 2003 metais Sankt Peterburge, Rusų muziejuje, eksponuotą parodą jis pavadino tiesiog „Vladimiro Tarasovo garso žaidimai“. Garso supratimas ir žaidimas jam išlieka svarbiausiomis sąvokomis. Nieko keisto – šitiek metų skirta muzikinėms improvizacijoms, jos įaugo į kūną ir kraują. Jei jo instaliacijos – garso žaidimai, jie tampa vis turiningesni, gilesni.

Cituota iš: Aleksandras Borovskis „Vladimiro Tarasovo „Garso žaidimai“, Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo, sud. Tautvydas Bajarkevičius, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 28-31.

Alfonsas Andriuškevičius:

Taip ir yra. Viena vertus – jis menininkas, kita vertus – mediatorius. Jo mediacinė veikla, žinoma, daug platesnė, bet aš apsiribosiu tepaminėdamas faktą, kad jis padėjo komunikuoti seminonkonformistinei lietuvių dailei su undergroundine tuometinės Rusijos daile. Volodia vienintelis Vilniuje turėjo solidžią tos dailės kolekciją, kurioje buvo Iljos Kabakovo, Eriko Bulatovo, Fransisko Infantės, Olego Čiuikovo ir daugelio kitų kūriniai. Kolekcija buvo prieinama apyplačiam lietuvių dailininkų ir kitų mūsiškio dailės pasaulio atstovų ratui, o itin dažnai lankydamiesi jo namuose tuos darbus be manęs, regėdavo Valentinas Antanavičius, Eugenijus Cukermanas, Algimantas Kuras ir t. t. Dar daugiau žvilgsnių ją pamatė 1988 metais, kai V. Tarasovas eksponavo 40 autorių darbus tuometiniuose Parodų rūmuose. Beje, tiek aš, tiek kiti kaip tik Volodios bute susipažinome ir su Vilniun atvykusia neoficialiosios rusų dailės didžiausia žvaigžde – pačiu Ilja Kabakovu...

Į mūsiškę dailės sąmonę Tarasovas, aišku, įnešė savo indėlį ir kaip menininkas. Jis vienas pirmųjų pademonstravo mums „gyvai“, kas yra garso ir vaizdo instaliacija. Lig šiol puikiausiai prisimenu tą itin specifinį įspūdį, kurį patyriau 1996 metais Šiuolaikinio meno centre kontempliuodamas jo kūrinį „Vandens muzika“... Ak, smagiai jame jungėsi pilka šviesa su vandens lašų kapsėjimu, sovietinės tikrovės atmosfera su šiuolaikiška meno forma! Iš naujasnių jo darbų ne vieną sielą, neabejoju, sujaudino taip pat garso ir vaizdo instaliacija, sukurta 2003 metais. Ji pavadinta „Šechina“ ir siejasi su žydų kultūra...

Kol rašiau šias eilutes, galvoje visą laiką sukosi kažkoks žodis, taip pat prasidedantis raide M, turintis, kaip sakė nuojauta, nusakyti dar vieną svarbią Volodios veiklos charakteristiką. Ką tik tąjį žodį sučiupau. Tai žodis – MULTIKULTŪRIŠKUMAS...

Cituota iš: Alfonsas Andriuškevičius „Vladimiras Tarasovas –M+M“, Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo, sud. Tautvydas Bajarkevičius, Vilnius: Baltos lankos, 2008, p. 6.

Parengė Danguolė Butkienė