Žiūrint chronologiškai, pagal priklausomybę kartai, Vitą Luckų būtų galima priskirti Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjams. Sąsajas su šia mokykla, atrodytų, patvirtina ir dalyvavimas organizuotoje to meto fotografų veikloje, kuri lėmė lietuvių autorių kūrybos, ypač – humanistinės jos krypties, institucinį įtvirtinimą Lietuvos ir tarptautiniame kontekstuose. Luckus gimė 1943 m. Kaune. Baigiantis XX a. 6 dešimtmečiui susidomėjo fotografija, o nuo 7 dešimtmečio pradžios buvo aktyvus fotografų bendruomenės veikėjas: priklausė Kauno fotoklubui, netgi buvo jo pirmininku, nuo pat Lietuvos fotografijos meno draugijos įkūrimo dienos buvo jos narys. 1969 m. Luckus dalyvavo žymiojoje parodoje „9 Lietuvos fotografai“ Maskvoje, po kurios kritikai lietuvių autorių darbus pirmą kartą apibendrino kaip Lietuvos fotografijos mokyklą. Be to, Luckaus, kaip ir kitų mokyklos atstovų ankstyvoji profesinė patirtis, buvo susijusi su darbu spaudoje. 8 dešimtmetyje jis dirbo žurnalų Tarybinė moteris, Šeima fotokorespondentu, buvo žurnalo Švyturys vienu iš redaktorių. Luckus taip pat ypač sėkmingai dirbo reklaminės fotografijos srityje.

Vis dėlto svarbesnis už biografinius faktus ar institucines sąsajas su Lietuvos fotografijos mokykla šiandien atrodo Luckaus kūrybos savitumas, o vėliau ir sąmoningas atsiribojimas nuo mokyklos tradicijų ir apskritai tarptautinės humanistinės fotografijos krypties. Jo kūrybą tyrinėjusi Margarita Matulytė teigia:

Vitas Luckus – gęstančio modernizmo epochos žmogus, jautęs fotografijos, kaip tradicinės raiškos priemonės, išsekimą ir bandęs ją reanimuoti dokumentalizmo darbuose, siurrealių montažų cikluose, konceptualių knygų projektuose.

Nuo modernios estetikos, metaforinio turinio ir idealistinio humanistinių ar bet kokių kitų universalių tiesų teigimo kūryboje Luckus atitolo jau ankstyvuosiuose savo darbuose. Nors jo biografijoje yra ir su Lietuvos fotografijos mokykla susijusių darbų – pavyzdžiui, 1980 m. sukurta serija Atlaidai, – tačiau didelė dalis jo kūrybos įsitvirtinančios mokyklos kanonų neatitiko. Fotografuodamas Lietuvoje Luckus siekė ne apibendrintos humanistinio pasaulėvaizdžio išraiškos ir lietuviškos tautinės tapatybės išsaugojimo ateičiai, bet fiksavo savo artimiausią aplinką ir perteikė subjektyvų, autentišką akimirkos įspūdį (Giminės, 1958–1986, Įspūdžiai, 1958–1986, Kolegos, 1958–1987).

Luckų nuo Lietuvos fotografijos mokyklą kūrusių kolegų skyrė ir tai, kad didelė dalis jo darbų buvo skirta ne Lietuvai ir jos kaimiškajai daliai, bet sukurta keliaujant po įvairias kitas tuometinės Tarybų Sąjungos šalis. Klajonės po svetimus kraštus užėmė ne mažiau svarbią vietą paties fotografo gyvenime, nei jo kūryboje. Leonardas Grudzinskas prisimena:

Odesoje, pusiau nuskendusioje žvejų šalandoje [jis] visą savaitę puotavo su „bindiužnikais“ – vietiniais valkatomis, vagišiais. Ne tik puotavo, bet ir fotografavo. Tai buvo įdomu, bet ir pavojinga. Buvo nusidanginęs į Čiukčiją, netoliese Beringo sąsiaurio. [...] Medžiojo sabalus Barguzino taigoje – už Baikalo ežero kalnagūbrių. Usūrijos taigoje gaudė tigrą su goktų medžiotojais. Estijoje, Saremos saloje tapo kaubojumi. Varė ant kelto, kuris plukdė į vasaros ganyklas, įniršusius jaučius.

Įvairiose šalyse sutiktų žmonių gyvenimą, kaip ir savo artimuosius bei kolegas Lietuvoje, Luckus įamžino siekdamas perteikti autentišką akimirkos, betarpiško tikrovės patyrimo ir emocijos įspūdį. Ankstyvojoje Luckaus kūryboje galima rasti ir visai kitokio pobūdžio darbų. 1968–1972 m., bendradarbiaudamas su Modrio Tenisono pantomimos trupe, fotografas sukūrė ciklą Pantomima. Tai režisuotų, dramatiškų, ekspresyvios formos, neretai simboliškų fotografijų serija – tarsi priešingybė reportažiniu būdu tuo pačiu laikotarpiu fiksuotoms tikro gyvenimo akimirkoms.

Luckaus darbų įvairovę ir jo kūrybinių pažiūrų platumą dar akivaizdžiau atskleidžia vėlesni autoriaus kūriniai. Vadinamąją konceptualiąją Luckaus kūrybos dalį reprezentuoja 1986 m. sukurtas albumas Požiūris į senovinę fotografiją. Žinoma, tai nėra konceptualiojo meno siaurąja prasme pavyzdys, bet koncepcija pagrįstos kūrybinės praktikos bruožai šiame darbe akivaizdūs. Luckus sudarė ne savo sukurtų fotografijų, bet paties surinktų senų nuotraukų, atvirukų ir iškarpų albumą. Šiuo atveju autorius kuria ne atvaizdą, ne naują kūrinį, bet suteikia naują prasmę jau egzistuojantiems atvaizdams, juos sugretindamas, sukurdamas naują jų interpretacijos kontekstą. Anot Margaritos Matulytės, neturintis chronologinės sekos ar kitos akivaizdžios pateikimo logikos atvaizdų kaleidoskopas albume perteikia „fragmentiškumą, būdingą visoms būties apraiškoms [...]“ ir „pasipriešina [...] gyvenimo prasmės, kaip jo pateisinimo, ieškojimui“. Siekį perteikti savitą pasaulėvaizdį ne tik atskirose fotografijose ar jų serijose, bet ir kuriant asociatyvių vaizdų rinkinius Luckus įkūnijo pats sukurdamas iš viso septynis rankų darbo albumus, kurie niekada nebuvo publikuoti.

Dar kita kūrybine linkme Luckus pasuka paskutinėje, 1987 m. serijoje Baltame fone. Joje autorius įamžino mugėje sutiktus žmones, neišraiškingai pozavusius prieš specialiai fotografo atsivežtą baltą foną. Luckaus žmona Tatjana Luckienė-Aldag prisimena, jog taip fotografuoti žmones jį paskatino supratimas, kad rūbai ir įvairūs aksesuarai gali daug pasakyti apie žmogaus charakterį. Serija Baltame fone ir savo neišraiškinga, tartum objektyvia dokumentacija, ir požiūriu į žmogų atspindėjo Lietuvos fotografijoje vykstančius pokyčius (šalia keletą dešimtmečių dominavusios humanistinės fotografijos krypties tuo metu iškilo „nuobodulio estetika“ ir konceptualus fotografijos panaudojimas kūryboje) bei pranašavo šiandienės fotografijos tendencijas (formaliai panašių žmonių atvaizdų serijas, apibūdinančias ne vidinius žmogaus išgyvenimus, bet socialinius vaidmenis).

Kas vertė Luckų išbandyti tokias skirtingas kūrybinės fotografijos sritis ir nuolat eksperimentuoti? Atsakymą pateikia pats fotografas savo dienoraščiuose:

Pradėjau įtariai žiūrėti į Cartier-Bressono, Brassaï fotografijas, nors visada jomis žavėjausi. Man pradėjo atrodyti, kad jų autoriaus profesionalumas, kompozicijos taisyklės paneigia tam tikrus elementus, be kurių jose vaizduojamo gyvenimo negali laikyti pilnakrauju. Ta mintis dar labiau sustiprėja, kai žiūri į senovines mėgėjų nuotraukas. [...] Tokia fotografija daug gilesnė nei iš anksto apgalvotos ir profesionalų padarytos. Vaizdo modeliavimo stereotipais fotografas tartum švininiu skydu dangstosi nuo tikro gyvenimo.

Vyraujančios humanistinės fotografijos krypties ir tuometinių ideologinių reikalavimų neatitinkantys kūrybiniai eksperimentai, bohemiškas gyvenimo būdas, prieštaringa asmenybė, dramatiška asmeninio gyvenimo istorija Luckui gyvam esant apsunkino ir jo kūrybos sklaidą. Dar sovietmečiu maištininku praminto fotografo konceptualiosios kūrybos dalies sklaida buvo varžoma iki pat jo mirties. Tačiau šiandien akivaizdu, kad Luckus buvo vienas originaliausių savo kartos autorių, Lietuvos fotografijos mokyklą papildęs jai nebūdingais ir to meto kontekste avangardiniais konceptualios kūrybos pavyzdžiais.

Tomas Pabedinskas