Vitalijus Butyrinas – vienas savičiausių kūrėjų vadinamosios Lietuvos fotografijos mokyklos scenoje. 1947 m. Kaune gimęs autorius kūrybinės fotografijos srityje debiutavo XX a. 7 dešimtmetyje – tuo metu, kai Lietuvoje įsitvirtino humanistinės fotografijos kryptis, rusų menotyrininkų apibūdinta kaip savita nacionalinė fotografijos mokykla. Pradėjęs dalyvauti parodinėje veikloje nuo 1965 m. Butyrinas buvo kūrybiškai aktyvus: surengė 76 individualias parodas Lietuvoje ir kitose šalyse, pelnė daugiau kaip 300 apdovanojimų. Fotografas taip pat prisidėjo prie Lietuvos fotografijos mokyklos institucinio įtvirtinimo ir jos atstovų kūrybos sklaidos užsienyje, 1973–1980 m. dirbdamas Lietuvos fotomenininkų sąjungoje.

Su Lietuvos fotografijos mokykla akivaizdžiai susiję ankstyviausi, šiandien mažiau žinomi, Butyrino darbai, sukurti daugelio mokyklos atstovų pamėgtu reportažiniu metodu. Tačiau vėliau autorius atitolo nuo daugeliui kolegų būdingo reportažinio kūrybos metodo ir ėmė kurti montažus, kuriuose pradinis fotografinis atvaizdas buvo panaudojamas tik kaip pradinė medžiaga. Pradžioje montažą, sustiprintą nespalvotų fotografijų kontrastą ir grafikai artimą estetiką Butyrinas taikė siekdamas kompozicijų aiškumo bei lakoniškumo. Šie darbo metodai bei raiškos būdai išliko svarbūs ir vėlesnėje jo kūryboje, tačiau pasitelkdamas juos menininkas netrukus ėmė komponuoti sudėtingus, iš daugelio detalių susidedančius vaizdus. Autoriaus kūrybinis kelias vedė link daugialypę simbolinę prasmę turinčių vaizdinių pasaulio. Šie fotografijų vaizdinės formos ypatumai ir fantastiniai kūrinių siužetai, jų simboliškumas tapo svarbiausiais Butyrino kūrybos bruožais, paženklinusiais brandžiausius 8 ir 9 dešimtmetį sukurtus darbus ir jų ciklus.

Ar fotomontažas buvo išskirtinis, tik Butyrino darbams būdingas bruožas? Lietuvos fotografijos istorijos pavyzdžiai sufleruoja neigiamą atsakymą. Ne tik montažas, bet ir kitokie eksperimentai su fotografijos technologijomis Kaune, kur Butyrinas pradėjo savo pažintį su kūrybine fotografija Kauno fotoklube, buvo populiarūs nuo tarpukario. Tuomet technologinius eksperimentus, apibendrintai vadinamus fotografika, Laikinojoje sostinėje propagavo Povilas Karpavičius, čia plėtojęs kūrybinę, teorinę ir švietimo veiklą fotografijos srityje. Vėliau kūrybinius eksperimentus išbandė ne vienas 1963 m. Kaune pradėjusio veikti fotoklubo narys, o tais pačiais metais klubui vadovauti pradėjęs Rimgaudas Maleckas fotografikos srityje nuosekliai kuria iki šių dienų. Butyrino kūrybos stilistikai artimų montažų yra sukūrę vilnietis Stanislovas Žvirgždas ir alytiškis Zenonas Bulgakovas. Kita vertus, reikia pabrėžti, kad fotomontažo srityje taip nuosekliai ir ilgai, kaip Butyrinas, nedirbo nė vienas kitas Lietuvos fotografas.

Butyrino meistriškumas analoginės fotografijos laikais atrodė išskirtinis. Tačiau pats autorius nepritaria fotografijos technologijos sureikšminimui: „svarbu ne kaip, o kas kuriama“, – teigia jis. Montažas menininkui yra tik priemonė kurti savitą, simbolinę kūrinių vaizdinę „kalbą“ ir įtaigiai perteikti jam svarbias idėjas. Kai kurias idėjas „išskaityti“ nesunku. Pavyzdžiui, darbe Senas namas (1974) jaunos merginos figūros sugretinimas su namo ir prie jo sėdinčių močiučių vaizdu tampa vizualia metafora, aiškiai perteikiančia žmogaus laikinumo ir kartų kaitos, amžinojo gyvenimo rato idėjas.

Tiesa, ne visų Butyrino darbų prasmė tokia akivaizdi. Norint suprasti kai kuriuos kūrinius svarbu ir geriau išmanyti meno bei kultūros, ne tik fotografijos, lauką. Bene akivaizdžiausios ir paties Butyrino vardijamos užuominos į jo darbams svarbų vaizduojamojo meno kontekstą – tai fotomontažuose sąmoningai kuriamos sąsajos su žymaus lietuvių dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslais. Šiuos skirtingų laikotarpių ir meno sričių ryšius gali nurodyti pats kūrinio pavadinimas, pavyzdžiui, M. K. Čiurlionis. Iš ciklo „Titanai“ (1983). Tokios sąsajos gali įgauti ir abstraktesnį pavidalą, pavyzdžiui, abiejų menininkų siekyje muzikos sukeltas impresijas perteikti vaizdais. Pasak filosofo Algirdo Gaižučio, Butyrino darbuose juntamas muzikinis pradas: „Vienu atveju, jis organizuotas kaip skirtingo „tankio“, kontrastingumo linijų ir dėmių ritmas; kitu – kaip tam tikrų detalių pasikartojimas [...]; trečiu jis pasireiškia kaip subtili daiktų paviršių žaismė – ar tai būtų vanduo, dangus, ar kalnai.“

Čia gali kilti svarbus klausimas: kodėl nuo Lietuvos fotografijos mokyklai būdingo reportažinio kūrybos metodo atitolęs ir rėmęsis kitų meno sričių pavyzdžiais Butyrinas laikomas neatskiriama tos mokyklos dalimi? Atsakymo reikėtų ieškoti ne žvelgiant į darbų atlikimo techniką ar estetiką, o į jų perteikiamą pasaulėžiūrą. Butyrino sukurtame fantastiniame pasaulėvaizdyje gamta siejama su žmogumi, o šios vienovės vaizdiniais bandoma kelti egzistencinius klausimus ir perteikti, atrodytų, universalias meilės, gimimo ir mirties, ryšio su dieviškuoju pasauliu temas. Todėl Butyrino kūrybą galima laikyti ryškią bei savitą formą įgavusia Lietuvos fotografijos mokyklos atmaina, kurioje svarbiausia vieta, kaip ir kitų šios mokyklos atstovų darbuose, vis dėlto tenka žmogui ir apibendrintiems egzistenciniams klausimams.

Tomas Pabedinskas