Jaunosios kartos tapytojos Vitos Opolskytės kūrybinių ieškojimų atspirties taškas – interjeras. Įkvėpta vadinamojo Alisos Stebuklų šalyje sindromo, kuriam būdingi matomų objektų dydžio ir nuotolio suvokimo sutrikimai, tapytoja derina skirtingus vaizduojamų interjero objektų (baldų, kilimų, langų, durų, paveikslų) mastelius, perspektyvos kryptis ir žiūrėjimo taškus. Opolskytės kompozicijos priešinasi įprastoms interjero konstrukcijos ir stabilumo nuostatoms, tačiau realios detalės ir kruopščiai ištapyti apdailos ornamentai suteikia šioms erdvėms materialumo, istoriškumo. Naudodama dekoratyviai suplokštintas formas, ramų potėpių ritmą, prigesintų spalvų koloritą, tapytoja kuria jaukias drobes. Taigi, nors iracionalios ir painios, šios erdvės kartu yra gyvenamos, buitiškos.

Greta realių interjerų fragmentų paveiksluose įsiterpia siurrealistiniai elementai, mėtosi kasdieniai ir neįprasti daiktai, tarsi iš senų fotografijų ir klasikinių dailės kūrinių atklysta nedidelės vaikų, gyvūnų, žaislų figūrėlės. Paveikslai, primenantys kažką tarp senovinio lėlių namelio ir scenovaizdžio, persisunkę keista paslaptimi: kone girdisi varstomų durų girgždesys ir tylūs mažų kojelių žingsniai. Kiekvienas paveikslas – tarsi scena iš skoningo siaubo filmo ar spektaklio. Menininkė imasi režisierės vaidmens ir organizuoja erdvę bei veiksmą joje: derina skirtingų laikotarpių detales, suveda realius ir istorinius asmenis, jungia tikrus ir fiktyvius įvykius. Situacijų kinematografiškumas ar teatrališkumas čia yra labai svarbus ir intencionalus. Jis ne tik pakylėja tapomas scenas virš kasdieniško buitiškumo, akcentuoja psichologinį ir emocinį scenų paveikumą, bet ir įveda į jas dirbtinumo, fiktyvumo matmenį. Ši pabrėžiama skirtis tarp tikrovės ir fikcijos ir šių polių santykis yra viena pamatinių Opolskytės kūrybos temų.

Kai kurios tapomų interjerų detalės – ketaus radiatoriai, kas antrame bute stovėjusių svetainės sekcijų segmentai, kilimų ir tapetų raštai – nurodo prieš keletą dešimtmečių buvusią serijinės gamybos, klonuotų interjerų erą, kurios reliktai vis dar gyvuoja, nūnai persikėlę į madingą vintažo kategoriją. Dėl sąsajų su vietos ir laiko kontekstu daugeliui Opolskytės drobės pirmiausia asocijuojasi su namais. Ši sąvoka labai plati, apimanti ir geografinę vietą, ir materialų statinį, ir įvairias simbolines, mitologines reikšmes bei turinti stiprų emocinį krūvį. Tad paveiksluose svarbi ne tik kruopščiai atkuriama fizinė aplinka, bet ir būsena. Jie tampa vidinių namų metafora arba, anot menininkės, išreiškia tokių namų, kurių galbūt ji niekada ir neturėjo, ilgesį. 

Šis ilgesio jausmas projektuojamas ir žiūrovui. Atpažįstami paveikslo elementai provokuoja jo prisiminimus arba veikiau pseudoprisiminimus: šios neva autentiškos patirtys dažnai yra nulemtos kultūrinio konteksto. Iš (pseudo)prisiminimų, taip pat iš taiklių vaizdinių užuominų bei mįslingų nuorodų pavadinimuose ir dėliojamas paveikslo siužetas. Žiūrovas provokuojamas įsitraukti į savotišką vizualinį detektyvą: atrasti paveiksluose iškalbingų detalių, papildyti jas savomis patirtimis ir, sekant menininkės duotomis gairėmis, sujungti visa tai į pasakojimą. Siužeto perskaitymo galimybės čia beveik neribotos. Kiekvienas paveikslas – tarsi uždara maža scena, tačiau jie lengvai jungiasi į grupes, ciklus ir atsiveria naujiems, netikėtiems istorijų tęsiniams.

Taip Opolskytės tapyboje individuali mitologija tampa universali, asmeniniai išgyvenimai perauga į bendras kultūrines patirtis ir atvirkščiai – tai, kas bendra, universalu, virsta autobiografišku patyrimu ir autentišku išgyvenimu. Jos paveikslai  atsiranda ties riba, kur susiduria vidinis ir išorinis pasauliai, ir tampa vartais tarp jų. Šioje paralelinėje erdvėje, veikiančioje pagal sapno ar vaizduotės dėsnius, atkuriamos (ar klastojamos?) istorijos, kurių gal niekuomet ir nebuvo, o neįmanoma tampa įmanoma. Teigdama, kad kartais jos tapomas pasaulis gali būti tikresnis už tą, kuriame egzistuojame, menininkė skatina abejoti tuo, kas atrodo tikra, ir pasikliauti efemeriškomis vizijomis.

Justina Augustytė