1983 m. baigusi studijas tuometiniame Valstybiniame dailės institute, Virginija Kalinauskaitė pradėjo meninę veiklą. Nuo 9 dešimtmečio pradžios iki šiol dailininkė kuria mažąją ir lakštinę grafiką, knygų iliustracijas, ekslibrisus, dalyvauja vietinėse ir tarptautinėse minėtų grafikos sričių parodose.

Diplominis darbas Vilnius ir jo žmonės (1983), kaip ir pirmieji estampai keletą metų po studijų baigimo, sukurti spalvoto linoraižinio technika. Nuo 1986 m. menininkė ėmėsi oforto, o ilgainiui ir akvatintos. Nuo pat pradžių estampuose ėmė dominuoti charakteringi, kiek groteskiški ir šaržuoti personažai, kuriantys išraiškingą Vilniaus senamiesčio dienoraštį. Visai kūrybai būdingo rusvai pilko kolorito miestovaizdžiuose veikia giros pardavėjos, padavėjos, šlavėjai, čigonai. Neproporcingi, neretai apkūnoki pavidalai Kalinauskaitės estampuose nestokoja įgimto žavesio, veikiau verčia gėrėtis meistriškai perteikta nuotaika, nei atstumia. Kiemų ir gatvių atvaizduose menininkė savitai pasitelkia motyvų kartotę, tame pačiame darbe vaizduodama vieną personažą įvairiais rakursais arba demonstruodama gausybę skirtingų tipažų. Neretai viename lakšte sukuriamas tikras jų knibždėlynas, išoriškai primenantis dekoratyvią mozaiką, paįvairintą bažnyčių bokštais ar augalų motyvais. Tokiu feljetono principu perteikiamas žaismingas, muzikalus ir gyvybingas miesto pulsavimas, paspalvintas lengvu humoru ir skaidria nuotaika.

Be aiškiai dominuojančių figūrinių estampų, ankstyvuoju laikotarpiu menininkė yra sukūrusi pavienių peizažų, stilizuotų augalų kompozicijų. Šiuose linoraižinio technika atliktuose atspauduose akį traukia spalvingas, originaliai dekoratyvus, tarsi raibuliuojantis paviršius. Deja, tokio pobūdžio estampai toliau nebuvo plėtojami.

Kalinauskaitė atstovauja tai menininkų grupei, kuriai nebūdingi ryškūs kūrybos lūžiai, o anksti susiformavęs individualus braižas tampa tvirtu visos kūrybos karkasu. Jau pirmųjų estampų raiška liudija gerai atpažįstamą stilių, būdingą tolesniems darbams. Tiesa, 10 dešimtmečio ir vėlesniuose kūriniuose menininkės dėmesys senamiesčio kiemų ir aikščių kasdienybei blėsta, o neretai mažo formato estampų serijose ilgainiui atsiranda naujas iliustratyvus veikėjo tipažas. Tai dažniausiai strazdanotas pūstažandis vaikas, mergaitė riestomis kasytėmis, apskritaveidis angelas, grakštus žirgas, fėją ar į ją panašų gerąjį pasakų personažą primenanti dama. Dėl to, kad ir koks kūrinio žanras ar tema, estampai dažniausiai provokuoja pasakos nuotaiką ir vaikystės nuojautą, žadina nerūpestingus prisiminimus ir spinduliuoja atvirą nuoširdumą. Neatsitiktinai dar 1985 m. apipavidalinusi pirmąją knygą, Ramutės Skučaitės eilėraščių rinkinį vaikams Medžio dovanos, dailininkė iki šiol iliustruoja būtent vaikų rašytojų knygas (Emilijos Liegutės, Vytauto Račicko etc.) ir mokyklinius vadovėlius. Iš viso apipavidalinta per 10 knygų.

Charakteringas, išraiškingas ir gyvas piešinys – tvirtas visos Kalinauskaitės kūrybos pamatas. Piešinio linijų įvairovė bei gyvybingumas, štricho drąsa, proporcijų ir kompozicinė darna byloja apie piešėjos talentą, kuris akivaizdus tiek estampuose, tiek asmeniniuose bloknotuose ir užrašų knygelėse, neskirtose viešumai. Šios laikmenos tarytum patvirtina nuolatinį ir natūralų poreikį piešti. Kalinauskaitės piešiniams būdinga vaizduojamo objekto judesio pagava ir nepriekaištinga charakterio pajauta. Įspūdį ypač palieka subtilūs šaržai.

Grafikė yra sukūrusi pluoštą ekslibrisų, skirtų įvairioms asmenybėms ir progoms atminti. Tokia veikla ji papildo šiandien Lietuvoje negausias knygos ženklų entuziastų – kūrėjų, kolekcininkų, bibliofilų – gretas. Ekslibrisuose menininkė išlaiko estampams būdingą stilių (savitą tipažą, koloritą). Polinkį taikomojo pobūdžio grafikai taip pat liudija nuo studijų metų iki šiol išlikęs gyvas domėjimasis ir kaligrafijos menu.

Jurga Minčinauskienė