Nauja apie 1959–60 m. atėjusi menininkų karta siekė sugrąžinti lietuvių meną į pasaulinio meno srovę, iš kurios pokario metais jis dėl politinių ir kultūrinių priežasčių buvo išplėštas. Sunkiomis sąlygomis, kai parodiniame gyvenime dar daug buvo apribojimų, informacija pasiekdavo sunkiai ir nuotrupomis, o izoliacija nuo kitų šalių tik lėtai vėrėsi, Kisarauskas nedarė jokių kompromisų. Savo menine kūryba ir dailės kritika jis atkakliai ir nenuilstamai bandė keisti padėtį ir bent jau kaip menininkas įveikė suvaržymus. Nors ir negalėdamas tiesiogiai dalyvauti pasauliniame meniniame gyvenime jis sukūrė universalų meninį palikimą, neatsiliekantį nuo savo gyvenamojo meto meno srovių.

Kitaip nei kiti jo kartos menininkai, Kisarauskas nesidomi sekant arsininkų tradicija puoselėjamomis improvizacijomis etnografinio meno motyvais, netapo savo miesto ar karšto peizažų. Menininko kūrinių temos – universalios. Jo paveikslų leitmotyvas atėjęs iš antikinių tragedijų, Šekspyro dramų. Anot Jolitos Mulevičiūtės, „dailininkas gyvena lyg antrojoje gamtoje. Joje semiasi įkvėpimo, ieško atsakymų į kankinančius egzistencinius klausimus, bendrauja su praeities herojais tarsi su realiais asmenimis, atsikratydamas tikrovėje persekiojančio vienišumo jausmo. Kultūros erdvė išlaisvina iš politinių suvaržymų ir geografinių apribojimų, asmeninius išgyvenimus paverčia visuotine patirtimi, o nutikimus – žmonijos istorijos įvykiais. Ji – prasmės viešpatija, kurioje nėra vietos praeinamybės beprasmiškumui.“

Greta literatūros Kisarauskas daug dėmesio skyrė biblinių siužetų šiuolaikiškai interpretacijai. Įvairiais periodais jis grįždavo prie sūnaus palaidūno, paskutinės vakarienės ar raudančių, verkiančių moterų temų. Net ir kasdienio gyvenimo epizodams – pasisėdėjimams prie stalo, vakarojimui prie žvakių, pokalbiams – Kisarauskas suteikdavo asociacijų su Biblijos siužetais. Neatsitiktinai vieną savo eskizų knygą menininkas buvo pavadinęs „Šventoji kasdienybės knyga“, arba tiesiog „Šventoji kasdienybė“. Savo autoportretus dailininkas įdeda į tragedijų, Biblijos ir joms artimus siužetus, paversdamas save tai veikėju, tai stebėtoju. Kisarauskas yra nutapęs ir paveikslų Lietuvos istorijos motyvais. Tai – riterių figūrų ciklas, Kęstučio mirties legendai, Žalgirio mūšiui, 1863 metų sukilimui skirtos kompozicijos.

To meto žiūrovai Kisarausko kūrinių temas interpretavo ne tik kaip universalias, bet ir kaip susijusias su to meto tikrovės realijomis. Jie įžvelgė užuominas į aktualią situaciją. Kaukėtos statiškos kančios deformuotos figūros dramatiškose tragedijose asocijavosi su dabarties žmonių likimais, uždarumo ir nepasitikėjimo atmosfera, prievarta ir nelaisve. Pats dailininkas 1988 m. autobiografijoje rašė: „Daugelio mano paveikslų pagrindinis veikėjas – žmogus, sulaužytas, sukapotas, randuotas, deformuotas, pagaliau nesvarbu koks, vis vien žmogus, o tai jau gamtų gamta. Tad išeina paradoksas – gamtos nevaizduoju, o gamta remiuosi.“ Kisarausko kūryba yra svarbi ir dėl pačios plastinės kalbos šiuolaikiškumo ir eksperimentinio pobūdžio.

Visais periodais Kisarauskas naudoja taupias ir ekspresyvias išraiškos priemones – statiškų kompozicijų plokščiame fone jis tapo deformuotas antropomorfines figūras. Netikėti žalių su violetinėmis ar geltonų bei raudonų su juoda ar pilka deriniai. Šį principą tapytojas išsaugo ir kai ankstyvojo periodo tirštą drobių faktūrą pakeičia glotnus spalvinių plokštumų paviršius. Jau 1960 m. Kisarauskas pradeda kurti asambliažus iš radinių arba radinius derina su ištapytomis ar iš medžio drožtomis figūromis. Šie lietuvio kūriniai – savitas atsakas vakarietiškam poparto asambliažui.

Raminta Jurėnaitė