Vilmanto Marcinkevičiaus paveikslai – disonansas lietuviškos tapybos kontekste. Jie nutapyti ekspresyviai, bet ši ekspresija visai kitokia – veržli, groteskiška ir net agresyvi. Subtilių spalvinių derinių lietuviškos aliejinės tapybos mokyklos koloritą jis pakeičia ryškiomis kone fluorescencinėmis akrilo spalvomis. Marcinkevičiaus kūriniuose tradicinė krikščioniškoji ir mitologinė ikonografija susipina su fantastiniais motyvais ir dabarties realijomis. Jo herojais tampa ir Madona su kūdikiu, ir Citeros salos gyventojai, ir raudonųjų žibintų kvartalų šokėjos ar prostitutės. Visi jie tapomi nerealiose ryškios šviesos nutviekstose erdvėse. Kitose paveikslų serijose berniukai ir mergaitės po vieną, du ar būriais nuogi nerūpestingai leidžia laiką kaitriuose vandenynų paplūdimiuose. Jie plaukioja, žaidžia vieni su kitais arba su paukščiais ar žuvimis. Kai kada jų draugijoje atsiranda angelai. Ne tik vaikai, bet ir suaugę vyrai ir moterys nusimetę drabužius atsiduoda nevaržomo judėjimo džiaugsmui. Išsivadavę nuo žemės traukos jie pakyla į orą – nuskrieja virš pievų ar aukštai dangumi. Šiose „rojaus“ teritorijose nedirbama – tik žaidžiama ar mylimasi. Čia nėra vietos vargams, ligoms ar liūdesiui.

Dangus ir vanduo – labai svarbūs paveikslų motyvai. Jie čia ne tik abstraktus ryškus fonas, bet ir asocijuojasi su judėjimo laisve ar net virtualia erdve. Ji ypač svarbi naujoje tapytojo paveikslų serijoje draugų veidų tema. Dangaus akvariumo ar kompiuterinio ekrano lauke skrieja į molekulines grandines susijungusios galvos. Panašios viena į kitą savo forma jos primena buožgalvius, bet nuspalvintos geltonai, raudonai, su didelėmis išsprogusiomis akimis ir mėlynomis lūpomis. Deformacijos elementus tapytojas naudojo ir vaizduodamas kitus personažus, tik čia nuėjo dar toliau – būtybėms suteikė fantastinių siurrealistinių bruožų.

Madonos su kūdikiu ir angelų odos nuspalvinimas ryškiai mėlyna spalva, kaip ir indų dievo Krišnos, gali būti interpretuojamas kaip nuoroda į dvasingumo universalumą. Bet mėlyna ir violetine spalva tapytojas dažnai nuspalvina ir kitų savo personažų – vaikų ir moterų – kūnus, taigi tai greičiau veiksmo karnavališkumo ir fantastiškumo išraiška.

Kitaip nei kiti lietuvių menininkai, tapytojas daug dėmesio skiria erotikos temai. Jau ankstyvosiose nedidelėse spalvotose šilkografijose jis vaizdavo aistringai besiglebėsčiuojančias ir besimylinčias poras. Vėliau tapytojo drobėse meilės siužetai interpretuojami tiek lyriškai, tiek kaip gaivališkas geismų prasiveržimas. Vėlyvuosiuose Marcinkevičiaus paveiksluose nebe tabu tampa ir erekcija, masturbacija. Visą grupę darbų jis skiria ir tos pačios lyties atstovų meilei. Šalia vyriškumo ir moteriškumo mitų interpretacijos pastaraisiais metais menininkas daug dėmesio skyrė ir perkamos meilės temai, moteriai kaip pasyviam vyro geismų projekcijų subjektui. Ankstesniuosiuose kūriniuose erotiniai siužetai kupini gyvenimo džiaugsmo, o vėlyvesniuosiuose vyrauja niūrios, melancholiškos nuotaikos. Visi saulėtos gamtos vaizdai, rodos, persikelia į nejaukias neoninių šviesų užlietas vitrinų erdves ar net į televizoriaus arba kompiuterio ekraną. Herojai praranda juslumą, jų kūnai virsta peršviečiamais mėlynais ir violetiniais šešėliais tokiame pat fone. Virtualios erdvės įspūdis sustiprinamas ir blizgaus paviršiaus lako lesiruote.

Apie Danijoje išpopuliarėjusį tapytoją, prisistatantį vardu Vilmantas, meno kritikė Ingeberg Bugge rašo: „Jo kūryba kalba ne tik apie poreikį priklausyti didelei bendrai kultūrinei erdvei, jungiančiai mus iš visų pusių kaip žmones, bet išreiškia ir mūsų artimo ryšio gilų ilgesį. Su kitais žmonėmis mažoje intymioje erdvėje.“

Raminta Jurėnaitė