Alfonsas Andriuškevičius:

Viktorijos Daniliauskaitės kūryba remiasi liaudies daile. Ši giminystė akivaizdi trijuose lygmenyse. Pirmiausia – motyvo lygmuo. Grafikė naudojasi simboliais, paplitusiais įvairiuose liaudies dailininkų dirbiniuose, atėjusiais iš senosios lietuvių kultūros. Pavyzdžiu galėtų būti kad ir vadinamoji „eglutė“, buvusi šimtmečių šimtmečius labai populiari ir medinėje liaudies architektūroje, ir liaudies tekstilėje.

Antra – technikos lygmuo. Daniliauskaitė teikia pirmenybę linoraižiniams, kurie, be abejo, giminingi medžio raižiniams; o pastarieji, kaip žinome, - mėgstamiausia senųjų liaudies grafikų technika. Trečia – dvasinės atmosferos lygmuo. Tam tikras sakralumas, būdingas liaudiškiems artefaktams, akivaizdus ir Daniliauskaitės atspauduose. Drauge – jos kūriniai anaiptol neatrodo senamadiški ar konservatyvūs dabartinės lietuvių dailės kontekste. Kuo jie jaudina žiūrovą? Nedidelio mastelio monumentalumu; savotišku „nerangumu“, skleidžiančiu šilumą ir intymumą; didele paslaptimi, svarbia mums visiems, kuri glūdi juose.

Cituota iš: Alfonsas Andriuškevičius, „Lietuvių dailė 1975-1995“, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997, p. 263.

Karolina Budraitytė:

[...] Kūrybinėje pradžioje, romantinės Jono Strielkūno poezijos įtakoje, formos ganėtinai realistinės, poetiškai iliustratyvios.1986 m. J. Strielkūno knygos „Rinktinė“ iliustracijose išskiriamos pakankamai aiškios, įskaitomos lietuvių liaudies kultūros citatos: motina sengalvėlė, rūpintojėlis, takas, kryžkelė, etc. Visos šios formos gausiai užpildytos juoda spalva sukelia mitiškumo ir poetinės melancholijos įspūdį.

Vėlesniuose kūrybiniuose ieškojimuose ir darbuose ima ryškėti ir stiprėti abstrakcionistinė autorės pusė – neapibrėžtų formų siluetai, žaismingi, deformuotų, siurrealistinių linijų bei tūrių, vaizduojamų objektų samplaika. Ekspresyvi, energinga raižymo maniera dar labiau stiprina iliuziškumo bei pasąmonės gajumo įspūdį. Išsilaisvinusi iš lietuviškosios mokyklos oficialaus, struktūriško identiteto ieškojimų grafikės kūryba ima veržtis į priekį savitojo modernumo link.

Sukontempliavusi modernizmo formą ir ieškodama savojo žodžio laisvės V. Daniliauskaitė atsigręžia į mūsų tautos istoriją, jos protėvius bei nemarią, vis iš naujo atgimstančią jų išmintį – baltų kultūrą, kuri tapo menininkės kūrybos alter ego. Savitai interpretuodama senosios kultūros ženklus bei mitologiją grafikė sukūrė individualią lietuvių meno mokyklos identiteto viziją, kurios baltiškąjį turinį įrėmino abstrahuotos bei transformuotos formos. Kiekvienoje grafikos darbų serijoje, įvairiausiose temose V. Daniliauskaitė ieško baltiškumo bruožų – naudoja tautodailėje būdingas geometrines formas, paukščių, antropomorfinių gyvių motyvus ir visa tai yra sujungiama į visumą panaudojus lakonišką, minimalistinį stilių.

Cituota iš: Karolina Budraitytė, „V. Daniliauskaitės kūrybos reminiscencijos“, Bernardinai.lt, 2011 11 29.

Laimutė Vasiliauskaitė:

Jos braižas ilgainiui vis labiau minimizavosi: visi taškai, linijos, ženklai, simboliai primena muzikos garsus, kurie nėra atsitiktiniai. Ar tai būtų bulviakasis su žirgo galva, ar pakalnutės, galbūt iškalbinga juoda naktis ar paukštelių tylėjimas, pėdos ar žvaigždėtas dangus... Na, kaip ir išgryninta poezija, prieinama ne tik poezijos elitui, bet ir kiekvienam, kas tik geba stabtelti, įsižiūrėti, įsiklausyti. Iliustruotos J. Strielkūno, O. Baliukonytės, V. Mačernio, G. Grajausko, J. Mečkausko-Meškėlos poezijos knygos ir artimiausių žmonių karpinių albumų sudarymas daug pasako apie kuklią ir iškilią asmenybę, kuri visą savo gyvenimą paskyrė (ir skiria) kūrėjos keliui.

Cituota iš: Laimutė Vasiliauskaitė, „Viktorijos Daniliauskaitės fenomenas: grafika ir objektai“, XXI amžius, 2011 12 30.

Parengė Danguolė Butkienė