„Viktoras Paukštelis yra lietuvių menininkas – tapytojas ir pianistas, kalbantis vaizdais ir garsais, daile ir muzika.“

Kas yra spalva V. Paukštelio tapyboje?

Spalva V. Paukštelio tapyboje, man regis, yra esminis dalykas. Regėtųsi, kad kitaip ir negali būti, nes juk kalbame apie tapybą – meno rūšį, kurioje nuo amžių amžinųjų meninis vaizdas kuriamas ir kurtas spalvų dėka (tuo tapyba skiriasi nuo kitų disciplinų). Vis tik mūsų dienomis galima prisižiūrėti daugybę bespalvių paveikslų, tuo labiau, bent jau lietuviškoji tapybos mokykla (reiškinys, dėl kurio savybių ar net buvimo-nebuvimo galima ilgai ginčytis) pasižymi tam tikrų achromatiškumu – pilkų, rudų tonų bei atspalvių adoravimu. V. Paukštelio tapyba (nesvarbu apie kokį etapą jo kūryboje kalbame) yra spalvinga. Spalvinga ją galime apibūdinti ne tik todėl, kad tam tikrais periodais ji yra be galo spalvinga, ryški ir kontrastinga, bet, pirmiausia, dėl to, jog autorius atskiroms spalvoms teikia savarankiškų, tiesiog magiškų ir net hipnotizuojančių galių. Šioje vietoje būtų galima pacituoti legendinį Kauno tapytoją Rimvidą Jankauską-Kampą, tarusį, jog vienoks spalvos poveikis būna tuomet, kai ji veikia viena, visai kitoks (kalbame apie spalvos veikimo jėgą ir simbolinį turinį), kai ji jungiasi su kita. V. Paukštelio tapyboje yra būtent taip. Iš to „mix‘o“, iš spalvų aranžuotės ir gimsta galutinis rezultatas. 

Ką veikia piešinys V. Paukštelio tapyboje?

Piešinys V. Paukštelio tapyboje atlieka dvejopą funkciją. Bet pradžioje išsiaiškinkime – koks jis yra. Kartais sakoma, jog lietuviškoje tapyboje piešinio apskritai nėra arba jam neskiriamas reikiamas dėmesys. Šiuo atveju V. Paukštelio tapyba apibūdintina kaip ne visai „lietuviška“, kadangi jo kūryboje šiam dalykui skiriama pakankamai daug dėmesio. Aptariamo menininko piešinys yra šiek tiek kampuotų judesių, apibendrintai vibruojantis ir nemanau jog suklystume, tardami, kad tokiu būdu jis reprezentuoja paties kūrėjo charakterį, jo psichologinę struktūrą. Tam nereikia būti dideliu žmogaus sielos tyrinėtoju, tiesiog piešinys (kūrybinė disciplina, susijusi su tiesioginiu, besąlygišku vidinių būsenų atspindėjimu) pasako apie žmogų daugiau negu koks, sakykime, melo detektorius. Kita vertus, būtų tiksliau teigti, kad V. Paukštelio piešinys yra paaugliškas su visomis iš to išplaukiančiomis aplinkybėmis, detalėmis ir konotacijomis (kalbame ir apie formos, ir apie būsenos fenomeną). 

O toji dvejopa piešinio funkcija V. Paukštelio tapyboje yra tokia: 1) piešinys veikia kaip tam tikras plastinis karkasas (kai kuriais atvejais jis akivaizdžiai atlieka vos ne vitražinį švininio rėmelio darbą), 2) piešinio dėka yra pasakojamos verbalinės istorijos – t. y. iš spalvinių santykių peraugama į žodinius pasakojimus apie žmones, peizažus, patirtis, santykius.

Apie ką pasakoja V. Paukštelio tapyba?

V. Paukštelio tapyba pasakoja du dalykus (iš tiesų – daugiau nei porą, bet kalbame apie du pasakojimo lygmenis, naratyvinius sluoksnius). 

Pirmas – tai pati tapyba, t. y. spalvos biografija. Žiūrovui tereikia „įsijungti“ abstraktųjį mąstymą ir matyti tik plokštumas, linijas. Tokiam suvokimo posūkiui V. Paukštelio tapyba yra ypatingai palanki, kadangi ji lengvai skaidosi ir struktūrizuojasi. 

Kitas pasakojimas glūdi literatūriniuose siužetuose. Apskritai reikia pastebėti, kad jeigu tapytojas tapo figūras, bent menkiausius šio, regimojo pasaulio atvaizdus ir, ar atspindžius, tai jie jau savaime kažką pasakoja savo buvimu. Analogiškai teatro scenoje tegul ir nebyliai sėdintis aktorius vaidins scenaristo ir režisieriaus jam suteiktą rolę. Iš regimųjų atributų ir įvaizdžių galima spręsti, jog V. Paukštelis pasakoja apie save. Tai yra jo gyvenimas. Menininko dėmesio smaigalyje – vaikystė ir paauglystė – bent tokią prielaidą galima kelti matant interjerus, kupinus vaikiškų žaislų, paauglių figūrų. Net ir suaugę čia yra pavaizduoti nepilnamečio akimis – kažkokie ypatingai solidūs, netgi bauginantys savo rimtumu. Galop, tai kas vyksta tarp vaizduojamųjų personažų, tai, koks yra kontekstas ir fonas, yra tartum iš vaikiškųjų žaidimų sferos.  Chronologiškai Viktoro tapybą apskritai galima skirti į du esminius periodus (manytina, kad jų bus kur kas daugiau, nes tai ieškoti, eksperimentuoti ir keistis linkęs menininkas) – 1) fictor‘o ir 2) „akademinį“. Pirmasis – tai spalvinis sprogimas ir savęs kaip dailininko paieškos, antrasis – niuansavimas ir gilinimasis į save. Abiem atvejais Viktoras pasakoja apie save...

Kiek yra paslapties, baimės ir ironijos V. Paukštelio tapyboje?

Pradėti reikėtų nuo to, jog V. Paukštelio tapyboje dominuoja žaismė ir linksmybės baimė ir ironija, o viską valdo paslaptis. Arba formuluokime taip – viskas prasideda nuo to ir baigiasi tuo. Pradžią bei pabaigą galima suprasti ir biografiškai ir siužetiškai – jeigu į Viktoro tapybą žiūrėtume kaip slinktį nuo netikėto spalviškai sprogusio fictor‘o tapybinio sprogimo iki koloristinio harmonizavimo, judesį nuo epikūriško mėgavimosi regimosiomis pasaulio formomis iki egzistencialistinio santykių analizavimo. Belieka pakartoti, kad šioje tapyboje yra daug kompozicijų, kuriose kažkas vyksta pagal žaidimų kambario ar karuselinio atrakciono logiką (žaislai kaip atributai, paradoksalios būsenos kaip duotybė). Tačiau įsigilinus (žvelgiant ilgiau ir atidžiau, atmetus išankstinius nusistatymus ir bandant suvokti esmę) matyti, jog už viso to slypi paslaptis, baimė, ironija. Bet kuris žiūrovas, V. Paukštelio tapybos suvokėjas galėtų ir turėtų empatiškai įsijausti į vaizduojamųjų protagonistų būkles ir situacijas ir laipsniškai išgyventi šiuos tris potyrius. Nerūpestingųjų žaidimų – tų visų jodinėjimų ant arklių ar lėlių už virvučių tampymų fone lyg šešėlis glūdi paslaptis. Jos dėka paaiškėja, kad tie tariamai nekalti žaidimai yra ritualizuoti bandymai sublimuoti savas baimes, o galop visa tai virsta pačia tapyba. Tik, tiesą sakant, aš pats, klausiantysis, iki šiol negaliu atsakyti, kas neabejotinai prasidėjus paslaptimi, užbaigia šią trijų pakopų seką – baimė ar ironija? Kuo viskas baigiasi? Laiminga ar nelaiminga pabaiga? Galbūt tokia yra paslapties ir V. Paukštelio tapybos esmė?

Ar V. Paukštelio tapyba yra muzikali?

Šioje vietoje – pačioje pabaigoje vėl daugiau paklausus, o ne atsakius, lyg ir būtų galima baigti... Tačiau dar reikėtų atsakyti į vieną svarbų (kalbant apie V. Paukštelio tapybą) klausimą – kiek joje yra muzikalumo arba – ar ji yra muzikali? Klausimas yra pamatuotas dėl paties Viktoro biografinio fakto – tai, kad jis yra ne tik tapytojas, bet ir pianistas. Kita vertus, bet kuris geras, įtaigus tapybos kūrinys veikia panašiu principu kaip ir virtuoziškai sugrotas muzikinis opusas. Muzikalumas, visų pirma, slypi spalvinėje klausoje ir kompoziciniame mąstyme (kurio galima ir išmokti, išsiugdyti, bet iš esmės, tai yra kažkieno dovana, gauta su gimimu ir vidiniais – dvasiniais virpesiais). Dar (turint omenyje fizinį tapybos egzistavimo faktorių) muzikalumas materializuojasi skaidriai užteptuose drobės paviršiuose. V. Paukštelio tapyboje esama ir to, ir to. Spalvos jo paveiksluose skamba kaip jautriais pirštais priliesti fortepijono klavišai, o kompozicijos yra supintos, suaustos taip, lyg temperuotai suderinti instrumentai. Tai ir atsako į šį klausimą.

Vidas Poškus