Valerija Vanagaitė-Ostrauskienė daugiausia kūrė sovietmečiu. Dailininkės kūrinių stilistika nevienalytė, tačiau galima išskirti keletą būdingiausių kūrybos elementų, vyraujančių jos drobėse. Vienatvė, liūdesys, neviltis, skausmas – tai pagrindinės tapytojos paveikslų temos ir vyraujančios nuotaikos. Liūdesiui išreikšti pasitelkiama moters figūra. Keliaudama iš paveikslo į paveikslą, ji ilsisi ant suoliuko, prie upės, ant jūros kranto, senamiestyje, skina obuolius, šnekučiuojasi su drauge, snaudžia pusiaudienį, žvilgčioja pro langą tarsi vogčiomis; kartais atrodo emociškai sutrikusi.

Vienose kompozicijose moters figūra monumentali, kitose ‒ labiau apibendrinta arba dekoratyvi, stilizuota. Kartais moteris neturi veido bruožų arba jie tik neryškiai pažymimi ir ji veikiau panaši į būtybę, šešėlį ar emociją. Emocija išreikšta per moters judesį, pozą, siluetą, gestą – ji nuleidusi galvą arba / ir akis, iškėlusi rankas į viršų, tarsi nebyliai šauktųsi pagalbos ar gedėtų, arba atvirkščiai – sėdi santūriai uždėjusi ranką ant rankos. Dažnai moteris susimąsčiusi, paskendusi savo mintyse ar liūdesyje; šį įspūdį sustiprina vyraujantis šaltas koloritas. Jos veidas, kartais ir visa figūra mėlynų, žalių, pilkų atspalvių. Šaltų spalvų tonai būdingi visai Ostrauskienės tapybai, o su jais kontrastuojančios šiltos lokalios spalvos sustiprina išreiškiamą emociją. Tad jos liūdesys santūrus. Siluetas banguotų aptakių linijų; nors tvyro liūdesio nuotaika, figūra nėra drastiškai deformuota.

Liūdesį moters veidas skleidžia netgi pavasarį, nors ji šoka su gėle rankose. Tai galbūt ir tam tikra replika tuo laikotarpiu vyravusiai oficiozinei dailei ‒ įprastai pavasaris vaizduotas kaip šventė, gyvenimas kaip šventė, darbas kaip šventė ir t. t. Tokių replikų ir poteksčių dailininkės drobėse galima įžvelgti labai daug. Tad nekeista, kad tuometiniam kultūros ministrui Jonui Bieliniui dailininkės kūriniai, skirti parodoms, atrodydavo per daug liūdni ir didžioji jų dalis būdavo atmetami. O menotyrininkai Valerijos kūryboje vyraujantį liūdesį sieja su išgyventu pokario tragizmu.

Dailininkė 1945 m. spalio 11 d. dienoraštyje rašė: „Raguvoje [...] aikštėj, ant tako gulėjo devyni vyrai. Jauni tvirti kaip ąžuolai. Kažkas parodė jų bunkerį... Spardė juos kojomis. Bepročiai džiaugėsi. Gerasis Dieve, ar ilgai taip tęsis? Būsiu Violeta ir paaukosiu pusę širdies dėl jų...“

Paveiksluose vyrauja vizijos, susipynusios su prisiminimais, skaudžiais išgyvenimais. Taip pat dažnas kūrinių elementas – vanduo. Tai jūra, vingiuojanti upė, kartais itin dekoratyviai vaizduojamas ežeras kone taisyklingos ovalo formos, jame iškyla salelė ar plūduriuojanti gulbė. Horizontą užlieja kalno ar kalnų siluetas.

Dailininkei teko nutapyti ir užsakomųjų darbų. Iš įrašo dienoraštyje sužinome apie jos nerimą, nepasitenkinimą, vidinį sąmyšį: „Maskvoje, Pabaltijo parodoj, kabo mano užsakyminis darbas Šventė (1973). Jis garbės man nedaro, bet dirbau ilgai, jaudinausi ir varžiausi. [...] Kaip Damoklo kardas kabojo virš manęs: „darbai realistiniai“, „menas priklauso liaudžiai“... Ir iš karto ranka sukaustyta, darbas, kurį dirbi be jausmo, užsidegimo, tvirtai sučiaupusi lūpas... [...] Aš nesu tokia sveika ir stipri, kad galėčiau kaip Jurašas [teatro režisierius – R. D.] eit skaldyt akmenis. Dieve, padėk man!“

Ostrauskienės kūryboje dažnas motinos su vaiku motyvas. Šį motyvą dailininkė interpretuoja labai įvairiai – vienose drobėse akivaizdžiai priartėja prie krikščioniškosios ikonografijos, kitose kalba apie kasdienius išgyvenimus: rūpestį, nerimą, globą, atsisveikinimo skausmą. Šių paveikslų stilistika taip pat labai įvairi: vienuose vyrauja realistinė tapymo maniera, kituose – apibendrintas piešinys, lokalios spalvinės dėmės, aptakios ritmingai banguojančios linijos, daugiau ar mažiau deformuotos figūros. Moteris su vaiku vaizduojama gamtos fone, miesto, kaimo panoramoje arba vizijose, kur fantazija susilieja su realybe.

Dailininkė sukūrė portretų, peizažų, kompozicijų su literatūrinių kūrinių personažais – dažniausia tai moterys herojės. Jos kūryboje esama ir eksperimentinių drobių, kurios primena Marco Chagallo, Ernsto Ludwigo Kirchnerio, siurrealistų meninę raišką.

Rasa Dargužaitė