Visa Vaclovo Strauko (g. 1923) kūryba skirta pamario kraštui. Po studijų Vilniaus pedagoginiame institute jis apsigyveno Klaipėdoje. Ilgus metus mokytojavo, bet praradęs balsą turėjo rasti kitą pragyvenimo šaltinį. 1967–1988 m. dirbo Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotoateljė fotografu. Pradėjo fotografuoti taip pat ir laisvalaikiu. Jo nuotraukas spausdino periodiniai leidiniai, autorius ėmė dalyvauti Fotomenininkų sąjungos parodose.7 dešimtmetyje tiek leidinių redaktoriai, tiek parodų organizatoriai laukė optimistinių tikrovės atspindžių. Strauko fotografijos iš ciklų „Pamario motyvai“, „Kopos“, „Jaunoji Klaipėda“, „Paskutinis skambutis“ šiuos lūkesčius puikiai pateisino. Kartu akivaizdu, kad menininkas tikrovės niekada neidealizavo dirbtinai. Visoje jo kūryboje organiškai atsiskleidžia lyrinė pasaulėjauta. Jis, kaip ir jaunesni amžininkai: Romualdas Rakauskas, Marius Baranauskas, Antanas Miežanskas, Julius Vaicekauskas, savo fotografijose dėmesį sutelkia į jaunų, brandžių ir senų žmonių išgyvenamus mažus džiaugsmus. Į gamtos peizažus – kitą svarbią savo kūrybos temą – Straukas taip pat žvelgia romantiko akimis.

Ankstyvuoju laikotarpiu gimtojoje Paežerėje, kur užaugo ant ežero kranto, Straukas sukūrė ypač skaidrios nuotaikos fotografijų. Vaikai, paaugliai suaugę su savo gyvenamomis vietomis, kraštovaizdžiu, jų buitis paprasta. Kitame cikle „Pamario motyvai“ (1972–1986) Straukas taip pat gamtoje ir žmonėse ieško to, kas nekinta, kas siejasi su praeitimi. Jo pamėgti motyvai – marios visais metų laikais, ypač užšalusios, su apsnigtomis prieplaukomis ar kilus stipriam vėjui. Šių peizažų stilistika artima XX a. 3 dešimtmečio fotografijai.

Visai kitoks pamariui skirtas ciklas „Jaunoji Klaipėda“ (1972–1979). Straukas čia domisi uostamiesčio modernėjimo ženklais – naujomis statybomis ir pasikeitusiais gyventojais: jūreiviais, naujakuriais. Visi šie reportažai persmelkti optimistinės „šviesos rytojaus“ laukimo nuotaikos.

Anuomet ypač išpopuliarėjo sovietmečio parodų rengėjų ir lankytojų lūkesčius atitikusi mokyklai skirta Strauko serija „Paskutinis skambutis“ (1970–1987). Ši serija ir šiandien nepraranda žavesio. Keliolika metų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju išdirbęs fotografas puikiai pažinojo mokyklos tvarką, ritualus, mokytojų ir mokinių psichologiją bei tarpusavio santykius. Mus, žiūrovus, šios fotografijos tarsi nukelia į praeitį, padeda pažinti ne tik to meto mokytojų ir mokinių kasdienybę, šventes, aprangą, bet ir pasaulėjautą bei nuotaikas. Pavienės nuotraukos, kaip ir jų sekvencijos, – tai tarsi trumpi, šmaikštūs pasakojimai. Lyg scenos aikštelėje mokyklos klasėse, koridoriuose ir prieigose veikia pagrindiniai ir antraplaniai herojai bei grupės, kurioms tenka choro vaidmuo. Visi vaikinai ir merginos vilki uniformomis, bet fotografui kiekvienas iš jų yra nepakartojamo charakterio. Ne mažiau puikiai Straukas atskleidžia ir grupinę psichologiją, skirtingo amžiaus vaikų ir jaunuolių ypatumus. Tik ilgus metus mokykloje išdirbęs žmogus galėjo į šį abiturientų šventės sujudimą pažvelgti taip betarpiškai, bet kartu atskleisti ir įvairius planus. Dar viena patraukli šių fotografijų savybė – šiltas humoro jausmas.

Įdomu, kad meno kritikai ir šiandien domisi šiuo Strauko ciklu, pateikdami skirtingas interpretacijas. Margarita Matulytė rašo: „Atrodytų, ką galima rasti banaliame mokykliniame įvykyje? Tačiau autorius įleidžiamas į abiturientų terpę su tokiu pasitikėjimu, kad jam pavyksta perteikti lūžio momento daugiabriauniškumą ir fotografinio popieriaus lapuose išryškėja ne statiški vaizdai, o pulsuojanti energija.“ Švedų kritikas Andersas Kreugeris „Paskutinio skambučio“ vaizdus savo 2001 m. kuruotoje parodoje „SAVIGARBA. Lietuvos dailė '01“ naudojo kaip sovietmečio gyvenimo Lietuvoje metaforą. Anot Kreugerio, „Straukas sukūrė individualų stilių, savo nepakartojamoje kūryboje sulydydamas seksą ir kolektyvinę ideologiją, būtinybę ir asmeninę aistrą. Žinoma, dabar jo nuotraukos suvokiamos kaip tam tikro laikotarpio produktas. Daugelis gali suabejoti jų politiškumu, tačiau man sunku pavadinti jas naiviomis ar vidutiniškomis.“

Straukas vertinamas ir kaip meistriškų peizažų kūrėjas. Po ankstyvųjų naujojo daiktiškumo krypčiai giminingų pamario peizažų Straukas nuo 8 dešimtmečio vidurio fotografuodamas Kuršių nerijos kopas jau ieško visai kitokių išraiškos būdų. Tuo pačiu metu šiuo motyvu susižavi ir lieka jam ištikimi nemažai talentingų lietuvių fotografų: Jonas Kalvelis, Audrius Zavadskis, Kazimieras Mizgiris. Galima atsekti bendrą visų šių skirtingų menininkų kopų interpretacijų bruožą – kontempliatyvų, kone panteistinį santykį su gamta. Be to, visi jie susitelkia ne į pavienius kūrinius, o į gausių serijų kūrimą, taip linkdami į išplėtotą pasakojimą. Straukas ne tik siekia perteikti unikalaus kraštovaizdžio topografiją – smėlio kopų ir dangaus santykį, bet ir kreipia dėmesį į atskirų, vėjo supustytų smėlio sankaupų skulptūriškas formas ir jų paviršiaus grafiškas linijas. Daug dėmesio menininkas skyrė didingos tuštumos įspūdžiui perteikti, interpretuodamas kopas kaip negyvenamą kosminį peizažą.

Raminta Jurėnaitė