Jeigu reikėtų išsirinkti vieną žodį, kuris apibūdintų Ugniaus Gelgudos kūrybą, tai būtų žodis „aktualu“. Gelgudos kūriniai čiuopia tai, kas atspindi tam tikrą esamo laiko pulsą, neregimus, bet labai reikšmingus sociumo reiškinius, įvykius, problemas.

Pirmieji Gelgudos kūriniai, kuriuose „aktualu“ įgauna prasmę, yra 2004 m. sukurtas fotografijų ciklas Gyvenimas kartu. Tai jautrūs ir subtilūs pačių įvairiausių (heteroseksualių ir homoseksualių, kai tarp sutuoktinių didelis amžiaus skirtumas, anksti susituokusių ir t. t.) šeimų / porų portretai, kurie tuo metu sukėlė nemažai diskusijų. Ko gero, tai buvo pirmasis Lietuvoje su lyčių klausimais susijęs cenzūros atvejis, nes kūriniai buvo pašalinti net iš dviejų parodų. Nepaisant cenzūros, ciklas vėliau buvo parodytas ne vienoje grupinėje parodoje, pavyzdžiui, 2009 m. Vienoje vykusioje tarptautinėje parodoje „Gender Check“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“). Taigi jau nuo pat savo kūrybos pradžios Gelguda kelia aktualius ir ne visiems patogius klausimus apie dabartį, apie tai, kas kartais nutylima, užmaskuojama.

Dar aktyviau dalyvauti parodose Gelguda pradėjo maždaug nuo 2006 m., sukūręs audiovizualinę instaliaciją Žalgiris. Didelio formato projekcijoje vaizduojama šėlstančių žmonių minia, primenanti žymiąją Jano Matejkos drobę Žalgiris. Tik veikėjai ir laikotarpis kiti. Gelgudos Žalgiris – tai savotiškas monumentas šėlsmui (pasiekusiam patį aukščiausią kulminacijos tašką). Žiūrint į jį atrodo, kad euforiškas šėlsmas tiek mūšyje, tiek punk stiliaus muzikos grupės koncerte ar diskotekoje labai panašūs, ir nors šėlsmas mūšyje yra susijęs su mirtimi, o šėlsmas šventėje – su gyvybe ir malonumu, tam tikrame taške jie šiurpinančiai supanašėja. Gigantiškas instaliacijos formatas ir garso takelis nardina žiūrovą į dvimatį panoramos vaizdą tarsi kviesdamas įsilieti į euforijos apimtą minią.

Apie šėlsmą svarstoma ir 2008 m. sukurtame cikle Gravitacija. Tiesa, čia jis labiau suvaldytas, kaip pats autorius teigia, „čia nepamatysi apsvaigusios ar pavargusios publikos – čia idealus jaunimas, puikiai išmanantis pozą, žinantis fotografijos fiksavimo galią“. Ciklo pavadinimas turi kelias prasmes, tai ir nuoroda į vieną pirmųjų Lietuvoje šokių klubų „Gravity“, ir būsena, kai naktinių linksmybių sūkuryje išnyksta gravitacija. Tai liudija ir pats fotografinis vaizdas, kuriame užfiksuotos figūros tarsi išskydusios ir pasiklydusios erdvėje. Tokį efektą Gelguda kuria derindamas skaitmeninę ir „Polaroid“ fototechniką. Šėlsmo įvaizdis jo kūryboje galėtų būti siejamas su menininko biografija. Ugnius ne vienus metus grojo hardkoro grupėje „Bora“, tad kūryboje stebėti ir reflektuoti Vilniaus muzikinį / naktinį pasaulį pradėjo labai natūraliai.

Dar vienas svarbus menininko kūrybos etapas yra susijęs su 2008 m. pradėta kurti fotografijų serija Kriminaliniai peizažai. Kūriniuose tyrinėjamas vaizdo ir teksto santykis. Svarstoma, kas atsitinka su kriminalinių spaudos puslapių tekstus lydinčiais vaizdais, kai jie atskiriami nuo teksto (ir konteksto). Gelguda atkuria peizažų, kuriuose padarytas vienoks ar kitoks nusikaltimas, vaizdus, bet nevaizduoja paties nusikaltimo. Žiūrovas paliekamas stebėti šiuos iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingus peizažus žinodamas ir nujausdamas, kad čia įvyko kažkas baisaus. Serija žymi labai svarbų kūrybos bruožą – fotografinės sąmonės apmąstymą, kuris laikui bėgant skleidėsi kituose kūriniuose Pavyzdžiui, videodarbe Rojaus medis arba drauge su žmona meno kritike ir menininke Neringa Černiauskaite sukurtuose videofilmuose ir instaliacijose, kurios pristatytos jų dueto parodoje „Dabar labiau nei bet kada“ (2011).

Šioje parodoje eksponuoti kūriniai Atspindžių girios kronikos, Aukščiausiame taške ir Dabar labiau nei bet kada Gelgudos biografijoje žymi naują posūkį. Tai laikotarpis, kai menininkas įsitraukia į bendrą kūrybinę veiklą su Černiauskaite. Greitai po parodos atidarymo menininkų duetas išvyksta studijuoti, gyventi ir kurti į Niujorką, ten kelerius metus, veikiami sodrios ir savitos Niujorko meno scenos, toliau formuoja savo meninio dueto identitetą. Menininkai akylai stebi aplinką ir dabarties pasaulio aktualijas. Tai liudija ir 2014 m. Šiuolaikinio meno centre vykusi personalinė paroda „Bėgiko metafizika“, kurioje pasitelkus bėgiko įvaizdį analizuojama ateities ir vaizduotės santykio tema, ir nemažai pastaraisiais metais sukurtų instaliacijų ir objektų. Greitis, postorganiniai kūnai, sintetiniai balsai, augmentuota realybė, internetiniai vaizdiniai, dirbtinai generuojama tikrovė, dizaino kuriami ateities kūnai – visos šios dabarties aktualijos naujajam materializmui būdinga maniera apmąstomos menininkų kūriniuose. (Naujasis materializmas – tai XXI a. suklestėjusi filosofijos, kultūros teorijos, šiuolaikinio meno etc. kryptis (tendencija), kurios esmė – tikėjimas medžiagos / materijos viršenybe.)

Prieš kelerius metus Gelguda ir Černiauskaitė pristatė naują dueto pavadinimą – „Pakui Hardware“. Pavadinimas, sukurtas kuratoriaus Alexo Rosso, nurodo mitologinę figūrą Pakui, gimdymo deivės Haumėjos patarnautoją, pasižymėjusią gebėjimu greitai judėti. Tad „Pakui Hardware“, anot menininkų, yra greitis, prekės ženklo kaip mitinės semio-prekės politika ir siekis peržengti materialumo ribas. Pavadinimas, žymintis greitį ir derlingumą, labai taikliai atspindi dueto pastarųjų metų veiklą ir tos veiklos aktyvumą. Menininkai dalyvavo daugiau nei dvidešimtyje grupinių parodų ir surengė bent dešimt personalinių parodų įvairiose institucijose.

„Pakui Hardware“ šiuo metu yra turbūt patys aktyviausi lietuvių kilmės menininkai, kurių kūriniuose dabarties kultūros, politikos, ekonomikos, technologijų etc. aktualijos apmąstomos neatsiliekant nuo naujausių šiuolaikinio meno lauko tendencijų.

Danutė Gambickaitė