Ugnė Žilytė gimė Vilniuje 1979 m. intelektualų, dailininkų ir literatų šeimoje. Grafikos studijas baigusi menininkė didelę reikšmę teikia klasikinėms technikoms, ypač giliaspaudei grafikai ir akademiniam piešiniui. Žilytei svetimas dekoratyvumas, sąlygiškumas ir abstraktumas, tad senosios oforto, litografijos ir sausosios adatos technikos jos kūryboje atsirado natūraliai, kaip labiausiai padedančios atskleisti kūrybines idėjas, perteikti kruopštų piešinį ir dažnai dramatišką nuotaiką.

Menininkė yra puiki pasakotoja, savo istorijas dėliojanti ne tik vaizdais, bet ir žodžiais. Įvairaus formato estampų cikluose idėją plėtoja nuosekliai, daug dėmesio skirdama detalėms. Ypač mėgsta mažąją grafiką, yra sukūrusį nemažai savo bendraamžių dailininkų ir kitų kultūros veikėjų ekslibrisų. Žilytė nuolat ieško naujų būdų ir formų savo meniniams ir kultūriniams tyrinėjimams išreikšti, bando įvairias dailės sritis – tapo aliejumi, piešia iš natūros, iliustruoja knygas. Pati būdama Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dėstytoja šias nuolatines paieškas ir praktikas suvokia kaip būtiną tobulėjimo procesą.

Meno ir knygų kupina vaikystės namų aplinka, supančių žmonių pasaulėjauta ir pasaulėžiūra suformavo intelektualų, kupiną simbolių bei metaforų, itin literatūrišką Žilytės kūrybinį pasaulį. Jos darbuose ryškėja stiprus pasakojimo elementas. Keliais sluoksniais dėliojami kultūriniai, religiniai, socialiniai simboliai ir metaforos. Menininkei svarbios moteriškumo, motinystės, vaiko ir motinos, moters ir šeimos santykių, moters vietos kultūrinėje terpėje temos. Įvairių žmogaus vidinių būsenų, vidinių pasaulių tyrinėjimas ir apmąstymas atsispindi kone visuose Žilytės darbuose. Kaip atskirą dailininkės kūrybos sritį reikėtų išskirti kelionių tematikos darbus. Daug ir ilgai keliaujanti, skirtingas šalis nuosekliai įvairiais aspektais tyrinėjanti menininkė iš savo kelionių parsiveža ne tik suvenyrų ir fotografijų, primenančių jai patirtus įspūdžius, nuotykius ar sutiktus žmones. Būdama ištikima žodžiui ir istorijai, sąsiuviniuose kruopščiai užsirašo mintis, pastebėjimus, vėliau jie tampa įkvėpimu kuriant darbus ir renkantis jų atlikimo techniką.

MO muziejaus kolekcijoje esantis diptikas Smėlis I ir Smėlis II priklauso estampų ciklui Suvenyrai. Anot menininkės, šis ciklas – tai bandymas papasakoti apie savo keliones tai, ko vis dėlto nepavyksta perteikti žodžiais. Taip pat tai tiesioginė nuoroda į arabų šalių kultūrą, asmeninis dailininkės kultūrinis ir antropologinis tyrimas, bandymas perteikti islamo kraštų moterų pasaulį, jų būsenas. Atsižvelgdama į tai, kad islamo šalyse moters kūnas, o dažnai ir veidas yra slepiami ir jokių išorinių asmenybės apraiškų pašalinės akys čia neįžvelgia, raižinį, tą pačią klišę su išėsdinta figūra, tame pačiame popieriaus lape menininkė atspaudžia tris kartus, taip norėdama pabrėžti moters nuasmeninimo reiškinį. Pustomo smėlio idėjai perteikti Žilytė pasirinko giliaspaudei neįprastą techniką – keturių klišių spalvotą ofortą: ilgesnis, techniniu požiūriu sudėtingesnis kelias pasirinktas tik tam, kad išgautų raišką, artimesnę tapybai nei grafikai. Keliais sluoksniais atspausti ofortai atrodo sodrūs, svarūs, kupini vidinės įtampos.

Ne tik kelionės, bet ir asmeninė atmintis, vaikystės prisiminimų nuotrupos ir iš ten atkeliavę įvaizdžiai dažnai tampa Žilytės darbų atspirties tašku. Ofortas Pusryčiai su Vydūnu atskleidžia itin asmenišką vaikystės istoriją. Menininkė pasakoja: „Kai buvau maža, mamatė sakydavo, kad žmogui išgyventi dieną pakanka saujos riešutų ir džiovintų vaisių. Iš karto mėgindavau suskaičiuoti, kiek mano delniuke telpa tų riešutėlių, razinkų ir babos dailiai supjaustytų ir sudžiovintų obuoliukų. Ne kažin kiek... Kartą paklausiau mamatės, iš kur ji ištraukusi tokias žinias. O ji man atsakė: taip yra rašęs Vydūnas.“

Išskirtinė vieta Žilytės kūryboje tenka piešiniui ir piešimui iš natūros, kurį ji pati vertina kaip ypatingą džiaugsmą keliantį kūrybinį procesą ir būtiną praktiką. Čia taip pat svarbus ir menininkės jausminis, asociatyvus šio proceso ryšys su tėvu – dailininku Arūnu Žiliu. Žilytė pasakoja: „Kai buvau vaikas, dažnai sirgdavau. Tėvas tada iliustruodavo vaikiškas knygeles – realistiškai, labai tikroviškai, kaip kad ir patinka vaikams. Manęs sergančios aplankyti atėjusi gydytoja susiruošė išrašyti receptą, o kad būtų patogiau – pasikišo šalia buvusią knygelę. Ir labai sutriko, kai kelissyk nesėkmingai mėgino sugriebti joje nupieštą sąvaržėlę… Daiktai ir žmonės tėvo piešiniuose atrodydavo kaip gyvi! Man tai buvo pats didžiausias stebuklas – norėjau taip mokėti ir aš.“

Menininkė priklauso Slaptųjų piešėjų draugijai, kurios veikloje dalyvauja nuo 2015 m. Piešėjų draugija buvo įkurta 2000 m. iš dailininkų poreikio piešti iš natūros. Pagrindiniai jos iniciatoriai buvo dailininkas Gitenis Umbrasas, skulptorė Dalia Matulaitė ir tapytojas Arvydas Kašauskas, vėliau iniciatyvą perėmė ir palaikė tapytojas Paulius Juška, pati Ugnė Žilytė bei kiti. Dauguma draugijos narių piešimą iš natūros suvokia kaip profesinių įgūdžių palaikymo būdą, kaip idėjų šaltinį ar galimybę pasiruošti medžiagą būsimiems paveikslams. Grupės kassavaitiniuose užsiėmimuose piešiami gyvi modeliai, daugiausia aktai. Menininkė šią veiklą suvokia kaip būtiną siekiant neprarasti techninio meistriškumo vedant praktinius užsiėmimus mokiniams.

Dar vieną ryškią Žilytės kūrybos liniją sudaro žurnalo Literatūra ir menas viršeliams kurti Lietuvos meno lauko veikėjų portretai, kuriuose menininkė taikliai pagauna asmenybių charakterio bruožus ar būdo savybes, kaip visada parodydama savo aukštą meistriškumą piešiant, tačiau šįkart – iš fotografijų ar jų montažų. Nuo 2015 m. Žilytė nupiešė virš 150 portretų.

Žvelgiant šiuolaikinio meno kontekste atrodytų, kad Žilytė pasirinko aktualumo netekusią techniką ir idėjų raiškos būdą. Tęsdama Algimanto Švėgždos, savo dėstytojo Giedriaus Jonaičio realistinio, tikroviško piešinio tradiciją, ji tarsi nutolsta nuo šiandien ypač konceptualios ir savo žanro ribas ištirpdžiusios grafikos. Tačiau pasitelkdama piešinio liniją kaip minties išraišką, meistriškai jungdama intelektualųjį ir jausminį pradus, žvelgdama į savo kasdienę aplinką, paprastą buitį kaip universalių simbolių rinkinį, kaip istoriją, kurioje veikia ne tik žmonės, bet ir daiktai, ji talentingai perteikia aktualias temas ir kelia prasmingus šiandienos visuomenei klausimus.

Algė Gudaitytė