Grafikas Tadas Gindrėnas meno pasaulyje pastebėtas gan anksti, jam dar studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Jau pirmieji jo kūriniai išsiskyrė Lietuvos grafikai nebūdingu dideliu masteliu, primiršta linoraižinio technika ir šiuolaikiškomis temomis.

T. Gindrėnas gimė 1979 m. Panevėžyje. Šiandien jis prisimena, kaip tėvams dėl sūnaus judrumo pamokose besiskundžianti mokytoja pripažino: „šis vaikas nusiramina tik piešdamas“. Dėl to paties neramaus charakterio jis nutraukė studijas Panevėžio vaikų dailės mokykloje ir mokėsi privačiai pas skulptorių Alfridą Pajuodį. Baigęs mokyklą Panevėžyje, T. Gindrėnas įstojo studijuoti grafikos specialybės Vilniaus dailės akademijoje, joje mokėsi 2000–2008 m. Parodose pradėjo dalyvauti su darbais, sukurtais vadovaujant grafikui Mikalojui Vilučiui. Kaip tikina T. Gindrėnas, dėstytojas davė daug naudingų patarimų dėl technologijos, tačiau nelėmė nei pasirinkto braižo, nei temų, tik sakė: „jei tiki, tai ir daryk“.

T. Gindrėnas neigia tiesiogines sąsajas su Lietuvos ar užsienio menininkų kūryba ir sąmoningai neseka naujausių pasaulinių tendencijų. Jo inspiracijų šaltinis – gyvenimas, asmeninė patirtis bei pats linoraižinys.

XX a. pradžioje kartu su išrastu linoleumu atsiradusi linoraižinio technika Europoje išpopuliarėjo su Pablo Picasso bandymais. Lietuvoje ji buvo gan populiari ir sovietmečiu; vėliau linoraižinys neteko populiarumo. Nebrangi, nesudėtinga ir greitą rezultatą kurianti technika dažnai laikoma labiau tinkančia mokiniams nei profesionalams. Tačiau išimčių visada pasitaiko. Tai rodo įdomūs 9 dešimtmetyje sukurti Kęstučio Grigaliūno, Viktorijos Daniliauskaitės, Elenos Kairiūkštytės, Edmundo Saladžiaus darbai.

T. Gindrėno darbų temos sukasi ties žmonių santykiais, jų susikalbėjimu ar priešingai – nesusipratimais. Veiksmo vieta – mieste. Nors paprastai konkreti aplinka nenurodoma, juntame miesto dvasią iš komiksams būdingų detalių, mados elementų. Kontrastuoja lakoniška, kartais net grubi technika ir laikini miestietiško gyvenimo fragmentai. Taip pat autoriui svarbūs spalviniai niuansai, žaidimas kontrastais ir pilkų atspalvių gausa. Jis tarsi tyčia renkasi aiškiai perskaitomas prasmes – tam, kad turinys netrukdytų įvertinti formos.

Meno scenoje T. Gindrėnas debiutavo su didelio formato, juodais baltais linoraižiniais. Darbams jis renkasi tik seną, buityje ilgai naudotą linoleumą, kurio neretai parsineša tiesiog iš gatvės. Tokia medžiaga labai kieta, ją itin sunku raižyti. Tačiau nuo naudojimo joje atsiradusios įbrėžos ir kitos žymės suteikia kūriniams faktūros ir gylio. Ne veltui menininkas parodoje kaip objektus yra eksponavęs net klišes. Ankstyviesiems T. Gindrėno linoraižiniams būdingos sąsajos su komiksų stilistika. Vėliau linoraižinio atspaudas imamas lakuoti – taip darbuose atsiranda žurnalinės estetikos atspindžių. Gimus vaikui, 2012 m. menininkas pristatė linoraižinių parodą vaikams. Miesto veikėjus pakeitė žaismingi animacinių filmų personažai, atsirado ryškių, žaismingų spalvų.

Aistė Paulina Virbickaitė