Skulptorius Steponas Šarapovas – menininkas, kurio kūrybinis kelias pilnas prieštaravimų, būdingų 7 ir 8 dešimtmečių kultūriniam gyvenimui. Jo kūrinių nepriėmė į parodas, bet, nepaisant to, jam pavykdavo gauti didelio masto valstybinių užsakymų. Pirmoji sėkmė Šarapovui nusišypsojo 1965 m., kai būdamas dar studentas laimėjo konkursą sukurti paminklą Vilijampolėje, Kaune, skirtą komjaunuolių, žuvusių už sovietų valdžią Lietuvoje, atminimui. Galbūt dėl to, kad buvo puikus piešėjas, konkursui Šarapovas pasiūlė ne tūrinę skulptūrą, o reljefus, vaizduojančius jaunuolių priesaiką, kovą ir aukurą. Projekto bendraautorių architektų Gedimino Baravyko ir Vytauto Vieliaus sumanymu jie buvo įkomponuoti aikštėje suformuotose kalvelėse, atitvertose betoninėmis sienelėmis. Vėlesniais metais Šarapovas dažnai dirbo monumentaliosios skulptūros srityje, bendradarbiaudavo su architektais Gediminu Baravyku ir Algirdu bei Vytautu Nasvyčiais. Šarapovas buvo vienas iš nedaugelio skulptorių, skulptūrą viešojoje erdvėje kūrusių kaip integralią erdvės dalį.

Vis dėlto originaliose erdvėse, kurios buvo neatskiriama Šarapovo monumentaliųjų skulptūrų dalis, iki šių dienų išliko vos keletas jo kūrinių. Dėl ideologinių motyvų minėti reljefai komjaunuoliams 1991 m. buvo perkelti į Grūto parką. Kita skulptūra, Tauras (1975), nors buvo dekoratyvinė, taip pat neišvengė perkėlimo. Kūrinys buvo kurtas baro-restorano „Tauro ragas“ (arch. Algimantas Mačiulis ir Eugenijus Algimantas Gūzas), veikusio greta dabartinių V. Kudirkos ir J. Jasinskio gatvių sankirtos, eksterjerui, pritaikant prie brutalizmo bruožų turinčios architektūros. Agresyvų tauro laukiniškumą perteikianti skulptūra buvo artima Šarapovo kartos skulptoriaus Teodoro Valaičio kūrybai, sunarstyta iš atskirų plieno lakštų. Atgavus nepriklausomybę restoranas buvo apleistas, o jo šeimininkai skulptūrą, įrašytą į valstybinio kultūros paveldo sąrašą, atidavė verslininkui, tuometiniam Vilniaus vicemerui Vidmantui Martikoniui. Šiuo metu metalinė skulptūra eksponuojama netoli Vilniaus, Sudervėje, privačiame Martikonio akmens skulptūrų parke „Vilnoja“, pastatyta ant naujai pridėto akmeninio postamento.

Paradoksalu, tačiau savo vietoje išliko Aukščiausiosios Tarybos rūmams 1979–1981 m. kurtas Šarapovo kūrinys. Bronziniai reljefai Disputas ir Kelias buvo įkurdinti dabartinio Seimo vidiniame kiemelyje. Kūrinys išskirtinis keliais aspektais: tai didžiausi reljefai Lietuvoje (5,6 × 4,3 m), be to, tai buvo paskutiniai Šarapovo prieš mirtį sukurti monumentaliosios skulptūros darbai – menininkas mirė būdamas vos 44-erių. Užduoties sukurti reljefus Šarapovas ėmėsi jau sirgdamas, o sumanymą patikėjo užbaigti mokiniui ir bičiuliui skulptoriui Dovydui Zundelovičiui. Reljefuose Šarapovas pavaizdavo eiseną ir derybas – valstybės valdymo proceso alegorijas. Kadangi ideologinis sluoksnis tebuvo formalus – kelios žvaigždės, įkomponuotos reljefų viršuje, atgavus nepriklausomybę jos buvo pašalintos, o reljefai liko savo vietoje.

Greta monumentaliosios skulptūros, Šarapovas vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi aktyviai kurti mažąja plastika vadinamas nedidelio formato skulptūras. Amžininkams jos buvo nepažinta menininko kūrybos dalis, pirmą sykį viešai parodyta tik po menininko mirties, 1983 m., Dailės parodų rūmuose surengtoje parodoje. Eksponuoti šią kūrybos dalį Šarapovas mėgino tik kartą, norėdamas dalyvauti 1976 m. respublikinėje vaizduojamosios dailės parodoje, tačiau tąsyk jo darbai į parodą nebuvo priimti. Daugiau su šia kūrybos sritimi rodytis viešai nemėgino, todėl gavo laisvę gilintis į formaliuosius skulptūros aspektus, neatitikusius oficialių meno normų. Tema menininkui buvo tik pretekstas ieškoti paveikiausio plastinio sprendimo, todėl jis dažnai varijavo tuos pačius motyvus: cirkininkus, karius, muzikantus, rūpintojėlius kurdavo vis iš kitų medžiagų. Labiausiai Šarapovą domino neišsenkančios žmogaus figūros apibendrinimo galimybės. Jis itin estetizuotai perteikdavo moters kūno linkius (Figūra, 1976; Torsas, 1977), skyrė dėmesį judesiui (Grūmojantis, Karys, abu 1976; Klūpanti, 1981) ar išraiškingam siluetui (MO kolekcijoje esanti skulptūra Be pavadinimo, nedatuota). Atsispirdamas nuo silueto, Šarapovas palikdavo vos vieną kitą užuominą į patį kūną (Lankininkas, 1972; Kanojininkas, 1973; Šaulys, 1976).

Atskirai verta paminėti Šarapovo mažosios plastikos kūrinius iš medžio. Menininkas žavėjosi primityvizmu, lietuvių liaudies skulptūra, be to, šią medžiagą pažinojo nuo vaikystės, mat jo tėvas buvo dailidė. Šarapovo ryšys su liaudies kultūra buvo ypač artimas – jis vadovavo liaudies skulptorių stovykloms, kurių metu buvo kuriami darbai Čiurlionio keliui Dzūkijoje ir Raganų kalnui Juodkrantėje. Nors ir mėgo su liaudies skulptūra susijusias temas, interpretuodamas jas atitoldavo nuo tradicijos. Menininkas dažnai kartodavo, kad „skulptūra yra kaip daiktas“, tad sėmėsi įkvėpimo iš buityje aptinkamų rakandų. Jų įkvėpti gimė geometrizuoti, nežinomos paskirties daiktus primenantys Kaimo muzikantas I ir Kaimo muzikantas II (abu 1976) ar abstraktus Gyvenimo žiedas (1979), kuriame į lanko formą dailiai sukomponuoti skirtingos medienos fragmentai.

Šarapovas, būdamas itin produktyvus menininkas, spėjo sukurti daugiau nei 120 mažosios plastikos kūrinių, 20 monumentaliosios skulptūros kūrinių ir reljefų, 18 antkapinių paminklų, taip pat medalių. Tai tik skaičiai, tačiau jie leidžia įsivaizduoti vos dvidešimt metų aktyviai kūrusio menininko kūrybinio gyvenimo intensyvumą.

Deima Žuklytė-Gasperaitienė