Apie kūrybą
Stasys Eidrigevičius (arba tiesiog Stasys) Lietuvoje ir pasaulyje žinomas kaip tūkstančių piešinių, šimtų tapybos darbų, ekslibrisų, miniatiūrų, pastelių, koliažų, plakatų, knygų iliustracijų, įvairių žanrų fotografijų, taip pat skulptūrų, instaliacijų, performansų, teatro spektaklių ir dar straipsnių kultūros spaudoje autorius. Jo sukurti vaizdai ilgam išlieka žiūrovų atmintyje, yra nesupainiojami su kitais ir priklauso metaforų kategorijai, nes sujungia skirtybes jų nesunaikindami. Jie neatskiriamai susiję raiškos medžiagomis, ir nelengva suprasti, ar kyla iš neeilinės dailininko vaizduotės, ar gimsta improvizuojant, tiesiai ant popieriaus. Stasio vizijų pasaulis stebėtinai vientisas ir įsikūnydamas įvairiausiose medijose ar jų hibriduose lėtai kinta it gyvas organizmas.
Didumą savo repertuaro motyvų dailininkas atrado 1973 m. vasarą, po studijų baigimo nupiešęs pluoštą nedidelių piešinių. Nors ten, kaip ir kitur, vyrauja keisti daiktų ir figūrų sugretinimai ar tikrovėje neįmanomos jų permainos, jis pats nenorėtų, kad šie darbai būtų vadinami siurrealistiniais. Iš tiesų jo kūrybai būdingas tikrai šiltesnis santykis su fizine ir socialine tikrove bei dailės tradicijomis.
Dar paauglystėje Stasys įsigijo pirmąjį fotoaparatą, ir studijų metais parvykęs namo į kaimą netoli Panevėžio fotografuodavo artimiausią aplinką – trobesius, kiemą ir ypač artimųjų veidus – tėvo, motinos, seserų. Veidai dažniausiai ir matomi iš labai arti, kartais net netelpa nuotraukoje. Netrukus ėmė eksperimentuoti derindamas kelis skirtingų dydžių ir siužetų negatyvų atspaudus, taip pat pagal savo nuotraukas nutapė keletą fotorealistinių kompozicijų (Teta Elžbieta ir mano mama pavėsyje, Atsisveikinimas).
Ilgainiui žmogaus veidas tapo pagrindiniu Stasio kūrinių siužetu, bet svarbus liko ir namo, mažos trobelės motyvas. Kartais iš namo driekiasi kelias, išteka iš jo it upelis ar ugniakuro dūmai, nors dažniau takas, kaip ir namas, suaugęs su kūnu, – žmogaus tęsinys. 9 dešimtmečio Stasio kūryboje – ekslibrisuose, ofortuose, miniatiūrose, knygų iliustracijose – takas yra visų matomų ir nematomų saitų, ryšio kanalų pirmavaizdis. Baltos ar raudonos gijos čia įvaizdina nematomas jungtis, susieja tolimus, svetimus, tarpusavyje nederančius dalykus, arba ką nors, kas ir taip neatskiriama, tarkim, žmogų su jo balsu. Kartu Stasys parodo, kad ryšiai būna trokštami ir nepageidaujami. Gijos kartais skaudžiai perveria odą, saitai virsta pančiais ar marionečių virvelėmis, kurios beviltiškai susipainioja apraizgydamos tai, kas turėtų klusniai judėti.
1978 m. Vilniuje dailininkas guašu nutapė iliustracijas Vytautės Žilinskaitės apysakai vaikams Robotas ir peteliškė, vėliau iliustravo dar 40 vaikų knygų Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Japonijos leidykloms. Dialogas su džiugios ir nerūpestingos vaikystės mitus griovusiais rašytojais paveikė visą jo kūrybą. Naivumo, nekaltybės ir baugaus egzistencinio nerimo, šiurpoko susvetimėjimo sąsaja grįstą nejaukios vaikystės temą Stasys toliau plėtojo piešiniuose ir pastelėse, parodydamas, kad vaikystė nėra idilė, – tai laikas, kai subręsta pasąmonės baimės ir troškimai, kamuojantys mus visą gyvenimą. Ar bent jau kol suvaikėjame. Keistus ir bauginančius vaikų ir suaugusiųjų pasaulio ryšius įkūnija senstančio vaiko, piktos raganos ar Pinokio figūros.
Pinokis pirmąsyk pasirodė dar 1976-ųjų Stasio ekslibrisuose. 1982 m. dailininkas sukūrė ekslibrisą, skirtą Carlo Collodžio pasakos „Pinokio nuotykiai“ (1883) šimtmečio sukakčiai; 1984-aisiais – mažo formato tapybos darbų seriją Ilgosios nosies nuotykiai. XXI a. pradžioje Pinokis išaugo į „Medinį žmogų“, autorinio spektaklio herojų, ir teatrališkų inscenizuotų fotografijų personažą – apnuogintą vyrą su ilganose kauke. Neklaužada medinukas šiose nuotraukų serijose atrodo demoniškas, grėsmingas, jo nosis – lyg aštrus ginklas ar kietas landus pikto paukščio snapas. Su paukščiu jie – lyg dvyniai.
Nuo 9 dešimtmečio vidurio viena svarbiausių Stasio naudojamų technikų – pastelė, o kompozicijos principas – vienas stambus motyvas. Paukščiai, klounai ir itin gausūs vieniši portretai užima visą pastelės lapą. Kiekvienam veidui būdingas savitas žvilgsnis. Nedidelės, viena nuo kitos nutolusios apskritos akutės, turinčios tik obuolį ir vyzdį, labiau primena gyvūnų nei žmogaus akis, bet vis tiek žiūrovą trikdo, verčia atsakyti žvilgsniu ir susimąstyti, kokios mintys slypi vienišose galvose. Veidai ir žvilgsniai Stasiui pasidarė tokie svarbūs, kad jis nutarė suteikti jiems naujas, paties išrastas laikmenas – kažką tarp kaukės ir įprasto portreto. Išlaisvinti iš paveikslo rėmų, nupiešti ant kartono, išpjaustyto kontūro veidai tapo fotografinių inscenizacijų, instaliacijų ir teatrinių eisenų dalyviais.
Plakatus dailininkas pradėjo kurti nuo 1980-ųjų, jau gyvendamas Lenkijoje, ir, per dešimtmetį sukūręs jų apie 200, tapo pasaulinio masto šios srities klasiku. Plakatų pirmavaizdžiai neretai atkeliauja iš Stasio piešinių, tapybos, pastelių, kaukių. Juos papildo užrašai ranka. Dabar jau Stasys piešia plakatus tik savo asmeninėms parodoms, tai tarsi savo kūrybos komentarai. Anksčiau kūrė ne tik įvairių kultūros renginių, bet ir politinius plakatus Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo bei diplomatinių santykių tema. Politinė publicistika Stasiui taip pat gerai žinoma sritis. 1990–1991 m. jis sukūrė pastelių ir piešinių su žlugusios SSRS valstybės simboliais – penkiakampe žvaigžde, pjautuvu ir kūju, kaip mirties, kūno žalojimo, prievartos įnagiais. Dalis jų publikuota Lenkijos spaudoje. Leidiniuose Polytika, Literatura, New York Times daugelį metų buvo spausdinami dailininko piešiniai tušu ir plunksna aktualiomis visuomenės temomis.
Jau ankstyvuosiuose Stasio darbuose apstu sulaužytų ar išardytų daiktų, fragmentiškų ar sužeistų kūnų. Vėliau nuplėšta, nuskriejanti kaukė pastelėse atidengia negyvą veidą tuščiomis juodomis akiduobėmis, bado akis rankogaliai be plaštakų, o apsiaustai tarsi slepia tai, jog po jais nėra žmogaus. Dar vėliau pasirodo įplėštas menamas piešinio pagrindas, popierius, po kuriuo – vėl tik juoduma, visiškai aklina ir kartu sukelianti paslaptingos tamsios gelmės įspūdį. Naujausioje kūryboje prieš menamus raištelius ir siūles, arba nuoseklias pastangas susieti svetimybes ir lygiomis teisėmis išlaikyti jas viename paveiksle, turbūt neatsitiktinai laimi peilis ar žirklės – koliažai ir paveikslai paveiksle.
Erika Grigoravičienė