Apie kūrybą
Kūrybinės fotografijos scenoje Stanislovas Žvirgždas debiutavo 1973 m., maždaug dešimtmečiu vėliau nei jo bendraamžiai Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjai. Kaip ir daugelis kolegų, Žvirgždas pradėjo nuo reportažinės fotografijos, tačiau jau kūrybinio kelio pradžioje jį domino ir peizažo žanras. Vėliau peizažas tapo svarbiausia Žvirgždo kūrybos sritimi, joje ryškiausiai atsiskleidžia ir fotografo autorinis braižas, ir kūrybinis nuoseklumas. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius fiksuodamas Lietuvos gamtos vaizdus ir Vilniaus panoramas fotografas sukūrė svarbiausias savo darbų serijas: Lietuviški peizažai (1973–), Vilnia (1975–1997), Vilnijos peizažai (1998–), Vilniaus panoramos (1997–).
Autorių išgarsinusiuose peizažuose galima atpažinti dvejopą estetiką ir istorinės fotografijos raidos įtakas. Viena vertus, didelė dalis Žvirgždo peizažų primena XIX a. meninėje fotografijoje vyravusį tarptautinį piktorializmo stilių (tapybą imituojantis fotografijos stilius, ypač populiarus XIX a. pab.–XX a. pr.), kurį Lietuvoje jau XX a. pradžioje populiarino jo mėgstamas Vilniaus fotografas Janas Bulhakas. Su piktorializmui siejasi migloje skendintys Žvirgždo peizažai, ir rūkai juose padeda perteikti perspektyvą, išskirti fotografijos planus, „suminkštinti“ vienas detales, o kitas išryškinti tarytum grafikos piešinį. Piktorializmui dalis Žvirgždo peizažų artimi ir dėl kraštovaizdžio idealizavimo: jo užfiksuotuose peizažuose beveik nematyti civilizacijos ženklų, todėl kraštovaizdis atrodo egzistuojantis neapibrėžtame laike ir išsaugojęs idealų, žmogaus dar nepaliestą būvį. Tokie stilistiniai sprendimai vienija net skirtingais dešimtmečiais Žvirgždo sukurtus darbus, pavyzdžiui, Rudens kelias. Pūčkoriai (1980) ir Apyaušris I. Naujoji Vilnia (1990).
Kita vertus, autoriui būdingos ir ypač aukštos kokybės, detalios, didelio ryškumo gylio peizažo fotografijos. Anot fotografijos kritiko Skirmanto Valiulio, Žvirgždas dar jaunystėje, pradėjęs dirbti fotoateljė, greitai perprato fotografijos technologiją ir šiandien išlieka vienu geriausiu jos žinovų Lietuvoje. Aukštos fotografijos kokybės siekti Žvirgždą paskatino ir garsaus amerikiečių fotografo XX a. modernisto Anselio Adamso peizažai, kuriuos, kaip prisimena Valiulis, sovietiniais laikais Žvirgždas kelias dienas laikė savo fotolaboratorijoje, nes suplanuota amerikiečio paroda Lietuvoje buvo atšaukta, o darbus reikėjo grąžinti į Maskvą. Sėkmingai panaudodamas nespalvotos fotografijos galimybes, Žvirgždas sukuria peizažus, kuriuose aukšta technologijų kokybė nėra savitikslė, o tampa prasminga fotografijos estetikos dalimi. Ypač įspūdingai tai atsiskleidžia peizažuose, kuriuose vyrauja „skaidri“, reljefą, gamtos detales, jų faktūrą ir formas išryškinanti šviesa, pavyzdžiui, Pūčkoriai (2003) ar Vingio tiltas iš ciklo Pasižvalgymas nuo 13-os Neries tiltų (2005–2006).
Kas vienija šiuos skirtingos estetikos Žvirgždo darbus? Įsitikinimas, kad geras peizažas turi perteikti paties fotografo nuotaiką bei matymą arba leisti žiūrovui menamai pajusti subtiliausius buvimo gamtoje potyrius. „Mums peizažas yra tapęs kasdienybe, o man norisi šventiškumo“, – aiškina Žvirgždas. Ieškodamas tinkamo laiko ir rakurso parodyti neįprastam, „šventiškam“ lietuviškajam peizažui, fotografas yra nuoseklus ir kantrus: ieškodamas fotografijai tinkamų vaizdų keliauja pėsčiomis, dviračiu ar plaukia valtimi, ne kartą sugrįžta į tą pačią vietovę, siekdamas rasti tinkamiausią apšvietimą ar norėdamas parodyti gamtos kaitą. Tuo galima įsitikinti lyginant skirtingas tų pačių vietovių fotografijas, pavyzdžiui, Baltoji žiema II. Pūčkoriai (1991) ir Pūčkoriai (2010). Žvirgždo darbus sieja ir tai, kad įspūdingus peizažus jis atranda pažįstamoje, artimoje aplinkoje. Šį kūrybinį principą geriausiai iliustruoja fotografijų serija Laiko slinktis (1999–2002), kurioje autorius įamžino Vilniaus peizažą skirtingais metų laikais pro savo namų Antakalnyje langą.
Žvirgždo kūrybą galima palyginti su kitų nespalvotojo peizažo meistrų – Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Kazimiero Mizgirio, Vaclovo Strauko ar Audriaus Zavadskio – darbais. Tačiau priklausydamas žymiausių Lietuvos fotografų peizažininkų grupei Žvirgždas išlieka ir savitas. Skirtingai nei kiti autoriai, jis nepriartėja prie abstrakcijos, nekuria pabrėžtinai dramatiškų vaizdų, jo fotografijos visuomet lieka artimos tikrovei, įamžina konkrečią vietovę.
Ar Žvirgždo kūryba apsiriboja jam svarbiausiu peizažo žanru? Ne. Autorius net keliose serijose yra eksperimentavęs su simbolinės prasmės fotomontažais (Civilizacijos metamorfozės, 1986; Pasakos ne pasakos, 1989; Vizijos, 1991), o moderniu stiliumi fotografuodamas ne gamtą, o miestą, sukūrė fotografijų serijas Kiemai (1980) ir Sienos (1980–1983). Pastaruosius darbus kritikas Valiulis dėl „pasiutiškai žemų rakursų“ lygina su XX a. pradžios avangardo laikų fotografija.
Šalia kūrybinės praktikos, taip pat svarbi Žvirgždo kaip fotografijos kritiko ir istoriko veikla. Jis yra daugelio fotografinių leidinių sudarytojas, Bulhako ir apie Lietuvos fotografiją rašiusio rusų kritiko Levo Aninskio knygų vertėjas, straipsnių ir jų rinkinių apie Lietuvos fotografijos istoriją autorius ir bendraautoris (su Valiuliu).
Galbūt todėl Žvirgždas teigia niekada nepatyręs kūrybinės krizės: išsėmus vieną žanrą, jį keičia kitas, o kūrybines pauzes užpildo fotografijos istorijos tyrinėjimai ir įvairių tekstų rašymas. Tačiau kartu autoriaus kūrybinė praktika nuosekli. Laikydamasis peizažo žanro ir apskritai meninės fotografijos tradicijų, Žvirgždas Lietuvos fotografiją praturtino darbais, kurie idealizuoja Lietuvos kraštovaizdžio grožį, bet nepaverčia to grožio banaliu.
Tomas Pabedinskas