Saliamonui Teitelbaumui baigus studijas daugelis jo kurso draugų tuo metu buvo apimti „po tapybinės“ nuotaikos. Metę tapyti jie pradėjo kurti videofilmus, performansus, objektus, instaliacijas. Teitelbaumui niekada nekilo dvejonių dėl savo, kaip tapytojo, pašaukimo. Jis sąmoningai pasirinko tęsti ir puoselėti realistinės ekspresyviosios tapybos tradiciją. Jo tapyboje galima atsekti Antano Samuolio, Antano Martinaičio, Ričardo Vaitiekūno jo dėstytojo Vilniaus dailės akademijoje Arvydo Šaltenio paveikslų įtaką, yra Paryžiaus ir Londono tapybos mokyklų inspiracijų.

Jo pasaulėjauta ir plastinė kalba turi bendrumų su iš Llietuvos ar Rytų Europos kilusiais, tačiau svetur subrendusiais ir išgarsėjusiais žydų menininkais. „Žaviuosi Paryžiaus mokyklos tapytojais – Soutine, Kremegne, Kikoïne dėl jų kolorito magijos. Lietuvos tapytojo Katzo paveikslas ‚Rabinas geltonu chalatu‘ man buvo labai svarbus. Tai kito, negrįžtamai prarasto žydų pasaulio, egzistavusio prieš Antrąjį pasaulinį karą, simbolis. Šiame kūrinyje jaučiu Lietuvos žydų tragediją“, – sako jaunasis dailininkas. Savo tautos istorinės tragedijos pėdsakų Teitelbaumas ieško ir nūdienoje, pasirinktiems motyvams suteikdamas ekspresyvią formą ir Rytų Europos modernizmo klasikams būdingą melancholiją.

Teitelbaumas tapo save ir savo artimiausią aplinką nuolatos sugrįždamas prie tų pačių ar panašių motyvų. Jo paveiksluose – Vilniaus ir Kauno senamiesčiai su bažnyčiomis, vienuolynais, mediniais namais vaismedžių soduose ar kapinaitėmis. Istorijos reliktų jis ieško senų mūrų siluetuose, praeities įvykius bando atsekti iš senų pastatų interjerų.

Apie būties laikinumą dailininkas prabyla ir tapydamas duobkasius ar mirties alegoriją – moters figūrą su dalgiu Bernardinų ansamblio papėdėje ir pamiškėje. Nerimu, vienatve alsuoja žiemos peizažai, atsiveriantys per senamiesčio langus, pamiškių, paežerių, laukų ar pajūrio vaizdai. Kiti tapytojui svarbūs motyvai – jo paties, artimų arba gerai pažįstamų žmonių būsto, dirbtuvių interjerai, kur daug jaukių senų baldų ir daiktų, saugančių prisiminimus.

Daugelyje paveikslų nusitrina kasdieniškos tikrovės, simbolinių užuominų ir teatralizuotos fantazijos riba. Paveikslų cikle „Meno fortas“ Eimunto Nekrošiaus spektaklių personažai ir atributai tokie pat svarbūs kaip kituose paveiksluose senamiesčio kiemai, jo gyventojai ar praeiviai, benamės katės ar tingios varnos.

Su ekspresionizmo klasikais Teitelbaumą suartina ne tik pasaulėjauta, tapymo maniera, bet ir pomėgis tapyti autoportretus. Save jis tapo įvairiausiomis situacijomis, sutelkia dėmesį ne tik į veidą ir laikyseną, bet ir į aplinką, į rankose laikomus daiktus. Panašiai kaip austras Richardas Gerstlas garsiojoje autoportretų serijoje, tapydamas savo atvaizdą Teitelbaumas ieško atsakymų į jį kamuojančias dvejones, apnuogina vidines būsenas. Jis ne tik nevengia dramatiškų pozų, bet netgi jas akcentuoja arba ironizuoja, pavyzdžiui, nutapo autoportretą su Hamleto aksesuarais. Tapytojas tarsi svarsto, kokia menininko misija šiais laikais.

Teitelbaumas smalsiai tyrinėja aplinką ir reljefiškais tirštų dažų sluoksniais atkuria, ką matęs – stengiasi išryškinti ypatingą pasirinkto motyvo nuotaiką, peizažo, pastato ar žmogaus laikysenos, judesio, charakterio ypatybes. Debesuoto dangaus fonas jo paveiksluose toks pat gyvas kaip ir namų mūrai, medžių šakos ar žmonių siluetai. Jis tapo plačiais, judriais, nervingais potėpiais, redukuoja, nutrina, užbraukia, uždengia arba atvirkščiai – išryškina, išdidina, apibendrina detales.

Karštligiškai atsinaujinančiame Vilniuje Teitelbaumas įsiklauso į jau beveik negirdimus šio miesto praeities garsus, siekia atkurti seniai pranykusius vaizdus. Tapydamas jis tarsi prisimena svetimas patirtis į esamus dabarties vaizdus projektuodamas senus faktus, mitus ir fantazijas. Nors tapo iš natūros ir kuria individualią ikonografiją, vis dėlto jo paveikslų veikėjai, gamta, urbanistiniai peizažai ar daiktai formuojasi ir paties tapymo procese patirdami įvairiausias metamorfozes, susijusias su skirtingomis psichinėmis būsenomis.

Raminta Jurėnaitė