„Vyrus, kaip vaikus, reikia labai mylėti ir labai daug iš jų reikalauti. Jiems atleisti reikia kuo mažiau, nes kuo moteris atlaidesnė, tuo vyras daugiau ja naudojasi“, – duodama interviu „Kauno dienai“ apie vyrus pokštavo fotomenininkė Snieguolė Michelkevičiūtė. Gyvo, optimizmu trykštančio temperamento menininkė šiuo sakiniu atskleidžia ir savo požiūrį į vyrus, į kuriuos jau daugelį metų yra nutaikiusi savo objektyvą, ir humoro jausmą.

Michelkevičiūtė žinoma kaip vyrą „nuo pjedestalo nukėlusi“ fotografė. (Tiesa, ji yra padariusi ir moterų aktų, vaikų fotografijų, tačiau jos nesulaukė tokio didelio atgarsio.) Moterį visai normalu vaizduoti silpną, gležną, sugniuždytą, seksualią ir fatališką, vulgarią ar buitišką (nelabai svarbu, kokią – visvien bet kokioje būsenoje moteris privalo likti graži ir žadinanti). Tačiau su vyro įvaizdžiu taip paprastai nepažaisi – vyriškumo mitas kaip koks marmurinis renesanso laikų Dovydas, kurio dvasios ir kūno tvirtybe šiukštu negalima suabejoti. Bene tobuliausiai renesansinį vyro idealą įkūnija amerikiečio Roberto Mapplethorpe‘o vyrų aktai, sukurti panašiu metu kaip ir Snieguolės Michelkevičiūtės. Mapplethorpe‘o vyrai, gerai ištreniruotais, energija pritvinkusiais raumenis, tobulų formų veikiau primena skulptūras nei gyvenimą gyvenatį žmogų. Juose nėra nei laiko tėkmės, nei patirto vargo žymių; vyras – tobulas amžino, laikui nepavaldaus kalokogatijos (gražiame kūne graži siela) idealo įsikūnijimas.

Sovietininėje Lietuvoje Michelkevičiūtė negalėjo žinoti apie Mapplethorpe‘ą, bet net jei ir būtų mačiusi jo darbų, veikiausiai nebūtų juo patikėjusi. 8-9 dešimtmečio atmosfera, artėjančių politinių permainų nuojautos, monotoniška kasdienybė, nuovargis, skepsis ir ironija... Kas galėjo tikėti renesansinių idealų tikrumu? Net humanistinės Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijos, kad ir romantizuotu žvilgsniu, bet visgi fiksavo realybę tokią, kokia ji buvo. Ištisos fotografų kartos atėjo iš tradicinio lietuviško kaimo su jos proziškos kasdienybės patirtimi.

Reikia prisiminti ir tai, kad akto žanras menininkės ciklo „Moteris apie vyrus“ kūrimo pradžioje, t. y. 1977 metais, iš viso buvo tabu. Jei pasitaikydavo moterų aktų – dar pakęsta (juk gražu), tačiau kad moteris vyrus fotografyuotų, ir dar šitaip – nukarusia oda, išsprogusiomis venomis, susikūprinusius, gyvenimo nuovargį išduodančiomis fizionomijomis ir randuotais kūnais, tragikomiškomis pozomis... Ką jau kalbėti apie katalikiškos patriarchalinės visuoemenės stereotipus, šventeiviškas nuostatas. Nenuostabu, kad ilgą laiką į Michelkevičiūtės fotografijas, nors jų profesionalumu neabejota, žiūrėta kreivai arba iš viso ignoruota.

Michelkevičiūtės žvilgsnis į vyrą nėra lyriškai apmąstantis jų egzistencines problemas, nors iš kai kurių fotografijų galėtume taip pagalvoti. Ji veikiau primena „šposinininkę“, padaužą su fotoaparatu, gainiojančią modelį po krūmus, šiukšlynus, priverčianti groteskiškai įsisukti į užuolaidas studijoje (serija „Vyras ir drapiruotė“) klupti, griuvinėti, pašokti, tūptis, demonstruoti savo „vyriškumą“, kuris vėliau pasirodo kaip graudus groteskas ar „vyriškumo spektaklis“. Tačiau menininkė jokiu būdu nesiekia išjuokti, tik mėgsta žaidimus.

Beveik tris dešimtmečius kurtas ir pildytas žymiausias jos ciklas „Moteris apie vyrus“ rodo pačius įvairiausius tų žaidimų rezulatatus: rasime ir susimąstymo, įsijautimo, ir pokšto, ironijos, paradiškumo ir mitų demaskavimo. Per ilgus metus keitėsi modeliai, skirtingi buvo jų kūnai, artimumo ir pasitikėjimo fotografe lygis. Tačiau visose fotografijose nematome modelio veido ir, nors, autorė teigia, kad gyvenimo patirčių išvagoti kūnai atspindi lygiai tiek, kiek veidas, visgi jo nerodymas kažką pasako apie egzistuojančią ribą tarp drąsos ir baimės atsiverti iki galo.

Į Michelkevičiūtės kūrybą įprasta žiūrėti feministinių teorijų kontekste. Tačiau nors jos fotografijos toms teorijoms lengvai „pasiduoda“, vargu ar būtų galima laikyti ją feministe. Visos moterys kažkiek tokios yra, bet šiuo atveju minėtas vyro „nukėlimas nuo pjedestalo“ ir mito demaskavimas buvo jos temperamento įpūstas gaivališkas žaidimas, ne noras kažką labai tikslingai įteigti, priversti perkainoti patriarchalinės visuomenės vertybes ar apginti kieno nors teises. Tačiau jei labai norisi teorijų, lygiai kaip ir feminizmą galima būtų „prilipdyti“ ir maskulinizmą, pasak kurio vyras yra lygiai tokia pat jam galbūt visai nepatinkančiais mitais, prievolėmis dirbtinai „apauginta“ silpna ir žemiška būtybė kaip ir moteris.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė