Formaliai Saulius Paukštys priskirtinas fotografų konceptualistų arba socialinio peizažo kartai, debiutavusiai XX a. 9 dešimtmečio pirmoje pusėje ir viduryje. Šios kartos atstovai savo fotografijose atsigręžė į socialinę aplinką (eksterjerą ir interjerą), pabrėždami būties nykumą, ambivalentiškumą, mėgėjiškos, prastos fotografijos nereprezentatyvumą. Jie išryškino Sovietų Sąjungos brežnevinės epochos pabaigos – Konstantino Černenkos ir Jurijaus Andropovo valdymo laikotarpio – stagnaciją, tarsi sustojusį socialinį laiką, kartu kvestionavo ir nusistovėjusias fotografijos prasminės ir formalios sanklodos normas. O Paukštį domino kiek kiti dalykai – viena vertus, koketavimas su senovinės fotografijos estetika, kita vertus, fotografijos formalios ribos, balansuojančios ant kičo ribos, taip pat fotografijos transformacija į kitas dailės rūšis. Galima sakyti, kad iš fotografijos ribų tyrinėjimo atsirado ir specifinis Paukščio fotografijų performatyvumas (arba performatyvumas pastūmėjo į fotografijos ribų ieškojimą) ir kontekstualumas.

XX a. 9 dešimtmečio vidurio Paukščio fotografijos artimos Charkovo 8 dešimtmečio fotografų konceptualistų mokyklos – fotografijų ar negatyvų spalvojimo, dviejų ar kelių kadrų užklojimo vienas ant kito – estetikai. Vėliau Paukštys pradėjo domėtis, pavadinkime, senos fotografijos (nuogų kūnų serijos), reklamos ir kičo estetika. Jo fotografijos dažnai balansuoja ant rimtumo ir parodijos ribos – riba tarp estetiškumo ir jo parodijos, komercijos ir elitiškumo gana trapi.

Paukščio fotografijose ryškūs ir režisūros elementai. Fotografas domėjosi ne tiek socialiniu peizažu, kiek fotografija, tiksliau, mizanscenomis, sukurtomis „dirbtuvėje“. Todėl jo fotografijas galima vadinti ir pastatymais (iš čia sąsajos su senovine, taip pat reklamine, „natiurmortų“ tradicija fotografijoje). Dažna Paukščio kompozicija, nesvarbu, ar tai būtų nuogas kūnas, portretas, natiurmortas, akivaizdžiai ir netgi tai pabrėžiant surežisuota, be to, tokiu būdu, kad galima nujausti ir pastišo potekstes.

Dar vienas bruožas, nurodantis reklamos ir kičo estetiką, – kad Paukštys ne vieną savo fotografiją papuošdavo, „apipavidalindavo“ tokiu būdu, jog ji tapdavo dekoratyvia puošmena, rankų darbo suvenyru, niveliuodama tuos prasminius lygmenis, kurie paprastai laikomi „giliais“, „metafiziniais“ ir pan.

Pačioje 9 dešimtmečio pabaigoje ir 10 dešimtmečio pirmoje pusėje performatyviems Paukščio fotografijų principams padeda skleistis ir suteikia papildomą foną specifinė performatyvi, akcionistinė parodijinė veikla. Ji susijusi su „Naujosios komunikacijos mokyklos“ pokštavimais, akcijomis. „Naujosios komunikacijos mokykla“ (NKM) buvo grupė menininkų ir menotyrininkų (Ernestas Parulskis, Linas Jablonskis, Saulius Paukštys, Saulius Pilinkus ir kt.), kurių veikla daugiausia koncentravosi ties galerija „Langas“ − viena aktyviausių naująjį meną propagavusių galerijų Vilniuje 10 dešimtmečio pirmoje pusėje.

Šiuo požiūriu Paukščio fotografinė veikla išsiplėtė nuo autorinių fotografijų iki performatyvios fotografijos, kurią reikėtų suprasti kaip NKM akcijų, pokštavimų, kitaip sakant, daugiasluoksnio konteksto dalį, kur atskira fotografija, kad ir kokia meniška ir originali būtų, yra nuoroda ir į tam tikrą grupinės veiklos, hepeningo kontekstą. Galima paminėti kad ir tokią NKM akciją, kai keli jos nariai nusifotografavo kaip roko grupė, šią nuotrauką panaudojo plakatui, kuriame buvo skelbiama, jog tokią ir tokią dieną Vilniuje koncertuos garsi roko grupė. Plakatai buvo atspausti kažkokioje spaustuvėje ir išklijuoti po visą miestą skelbimų lentose ir ant stulpų. Tų laikų – 10 dešimtmečio pradžios – žmonės dar buvo patiklūs, todėl Vilniaus sporto rūmų kasas užgulė minia aistruolių.

Beje, Paukščio performatyvumas neišnyko ir vėliau, netgi įgavo labiau totalinį socialinį pobūdį, įsiterpiant į miesto viešąsias erdves ir gerąja prasme sujaukiant viešųjų erdvių pamiklinimo tradicijas. Paukštys buvo vienas tų, kurie inicijavo paminklo roko muzikantui Frankui Zappai atsiradimą. Vėliau jis inicijavo Johno Lennono salos projektą – kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu salai, esančiai tarp Žvėryno ir Vingio parko, suteikti žymiojo „The Beatles“ nario vardą. Sala nebuvo pavadinta Lennono vardu, tačiau pati iniciatyva, susirašinėjimas su įvairiomis institucijomis, dokumentų rinkimas ir t. t. virto totaline absurdo akcija Fluxus dvasia.

Galop Paukštys buvo vienas pagrindinių iniciatorių pastatyti Johnui Lennonui paminklą Vilniuje. Paminklas iš tikrųjų buvo pastatytas.

Taigi, galima sakyti, kad Paukščio kaip fotografo veikla skleidžiasi įvairiose srityse nuo „meninės“, „konceptualios“ iki komercinės ir kartu yra išsklidusi į įvairias socialinio hepeningo, pastišo formas, kuriose fotografija siaurąja prasme jau sunkiai atpažįstama.

Kęstutis Šapoka