Saulės Kisarauskienės tapyba plėtojosi kartu su jos vyro – žinomo menininko Vinco Kisarausko – tapyba, bet ilgą laiką buvo jos šešėlyje. Menininkė sakė: „Kiekvienas žmogus – uždaras savitas pasaulis, savitas ir užbaigtas mikrokosmas. Kiek tau duota – tiek ir turi. Nei Vincas man, nei aš Vincui talento nepridėjau. Gyvenau ir likau gyventi talentingo vyro šlovės paunksnyje.“

Septintajame–aštuntajame dešimtmečiais Kisarauskienė buvo labiau žinoma grafikos kūriniais, o jos tapyba ilgą laiką buvo rodoma tik tokiose neoficialiose parodų erdvėse kaip Panevėžio J. Miltinio dramos teatro fojė. Tik po 1998-aisiais Lietuvos aido, 2002-aisiais Arkos galerijose surengtų parodų atsiskleidė Kisarauskienės ankstyvosios tapybos gaivi jėga. Savo didelę retrospektyvinę parodą 2007 metais menininkė pavadino „Personažai užrištomis akimis“ taip metaforiškai apibūdindama savo kartos menininkų padėtį. Būdama intelektualė ji ilgus metus turėjo tenkintis informacijos trupiniais apie savo gyvenamojo meto pasaulinį meną ir surasti valios dirbti dešimtmečiais be viešumos ir dėmesio. Tai yra viena iš Kisarauskienės kūrybos interpretacijos prielaidų.

Iš pirmo žvilgsnio Kisarauskienės ankstyvojoje kūryboje galima atsekti nemažai panašumų su Vinco Kisarausko paveikslais. Ir pirmiausia panašiomis temomis – žmonės vaizduojami namų arba teatro scenos erdvėje, atsikartoja ir akto arba kaukėtų figūrų motyvas. Abu menininkai tik sąlygiškai nužymi foną, dėmesį sutelkdami į apibendrintas dideles figūras.

Atidžiau pažvelgus išryškėja ir skirtumai. Kisarauskas personažus mitologizuoja, veiksmą ritualizuoja, o vietą ir laiką abstrahuoja. Kisarauskienės pasaulis – uždara namų erdvė, apgyvendinta ne archetipinėmis Kisarausko figūromis, bet gyvais žmonėmis. Deformaciją menininkė naudoja ne siekdama figūrą paversti ženklu, o priešingai – suteikti savo personažams, dažniausiai moterims, vitališkumo ir pagyvinti jų laikysenos ir judesių ekspresiją. Daugelį šių nepersonifikuotų moterų galima interpretuoti kaip pačios menininkės – moters – įvaizdį, kitos figūros įgauna beveik androgeniškų kaukėtų būtybių bruožus. Nė viena herojė ar herojus šiuose paveiksluose nedirba jokių buities darbų, neatlieka jokių kasdieniškų veiksmų: nesiprausia, nesirengia, nevalgo. Jos tik stovi, sėdi ar guli, bet jų ramybės būsena kupina įtampos. Didžiulės figūros, rodos, vos įsispraudžia į būsto erdvę ar net ten netelpa ir todėl vaizduojamos fragmentiškai. Namų erdvė Kisarauskienės interpretacijoje intymi ir kartu grėsminga savo ankštumu ir uždarumu. Stiprias moteris ji suvaržo neleisdama joms išlieti savo susikaupusios jėgos. Kisarauskienė traktuoja paveikslą ne tik kaip plokštumą, bet ir kaip plastiškai formuojamą kompoziciją.

Ji tapo ekspresyviais veržliais potėpiais, tirštomis faktūromis, lyg lipdydama formas. Dar daugiau jėgos ji suteikia spalvų raiškai. Gili purpurinė raudona dinamiškai kontrastuoja su sodriomis žalia, mėlyna ar neramiai blykčiojančiomis pilka ir balta. Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje šalia šių menininkė kuria ir labiau abstrahuotas kompozicijas. Keletoje etiudų žmogaus figūras ji stilizuoja į siurrealistinius antropomorfizuotus ženklų darinius, jų skulptūriškus pavidalus pakeisdama plokščiais banguojančių kontūrų siluetais. Figūrų ir peizažo riba čia beveik nusitrina.

Nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos ekspresyvią figūrinę tapybą pakeičia harmoningos, redukuotos abstrakčios kompozicijos. Tuščioje šviesioje ar tamsioje erdvėje menininkė komponuoja geometrines formas arba išdidintais teptuko potėpiais derindama achromatines spalvas tarpusavyje arba su vienos ryškios spalvos akordu. Su ankstesniais dramatiškais paveikslais juos sieja tik tas pats visiškas tylos pajautimas.

Raminta Jurėnaitė