Grafikas Šarūnas Leonavičius – ypatingo techninio meistriškumo dailininkas, į kūrybinį procesą žvelgiantis kontempliatyviai, iš lėto ir atsakingai formuojantis visiškai savitą, mistinės atmosferos ir netikėtai persipynusių istorinių, religinių bei mitologinių kontekstų kupiną kūrinių pasaulį. Įdomu ir tai, kad menininko kūriniai beveik niekada nėra baigtiniai – prie jų nuolat grįžtama, jie keičiami, papildomi. To paties grafikos tiražo darbai, atspausti nuo tos pačios klišės, gali turėti daugybę skirtumų.
Leonavičius visą laiką dirbo ir tebedirba labai plačiame meno lauke, įvairiose meno srityse, tarsi jo intelektualios kūrybinės fantazijos neišsitektų tik viename formate, o žūtbūt turėtų provokuoti žiūrovo protą bei jausmus vis kitomis formomis, neleisdamos jam apsiprasti ir nuspėti. Dar 1989 m. režisieriaus Gintaro Varno „Šėpos“ teatrui menininkas kūrė lėles ir dekoracijas, piešė, o kartais ir pats rankomis spaudė spektaklių plakatus įvairiems teatrams. 1990–1991 m. žiemą slapta ruošė atsarginio lito banknoto projektą. Be daugybės grafikos, tapybos darbų, Leonavičius yra iliustravęs nemažai knygų. Bendradarbiavo su leidykla „Vyturys“, apipavidalino įsimintiną knygų seriją Ad se ipsum, apimančią mokslinės eseistikos, filosofijos bei grožinės literatūros veikalus (kaip savotiškas šios knygų serijos tęsinys, anot ją sugalvojusios lituanistės ir leidėjos Nijolės Kuolienės, dabar yra leidykla „Odilė“). Leonavičiaus sukurtos iliustracijos Aido Marčėno poezijos knygai Žmogaus žvaigždė privertė poetą perrašyti tekstus, o leidykla „Tyto alba“ dėl ypatingos kūrybinės pasaulėjautos ir savitos, mitologinių personažų ir simbolių persmelktos meninės raiškos 2008 m. pakvietė Leonavičių tapti perleidžiamos Gintaro Beresnevičiaus knygos Lietuvių religija ir mitologija iliustracijų autoriumi. 2007 m. Leonavičius iliustravo Samuelio Boguslavo Chylinskio Bibliją: Senąjį Testamentą. Visos trys Leonavičiaus iliustruotos knygos pelnė tų metų gražiausios knygos titulą.
Leonavičiaus kūriniuose tik jam būdingu stiliumi jungiasi viduramžių, Renesanso, Tolimųjų Rytų, simbolizmo, metafizinės tapybos ir siurrealizmo dailės bruožai bei elementai. Kiekvieną darbą galima skaityti kaip sudėtingą tekstą, kupiną simbolių, alegorijų ir metaforų, derinamų netikėtai, kartais provokuojančiai. Žvelgiant į darbus, atrodo, kad Leonavičius kaip kruopštus restauratorius pirmiausia stengiasi išsaugoti tai, kas autentiško dar likę iš praeities, – pamatinius mitologinius, religinius, istorinius, kultūros ir dailės istorijos dalykus, pačią esmę, o po to sluoksnis po sluoksnio dėlioja, atidengia, paryškina arba paslepia, papildo arba užtušuoja per laiką nusidriekiančią žmonijos istoriją, jos veikėjus bei simbolius.
Ryšys su istorija, mitologija menininkui toks pat svarbus kaip ir su gyvąja gamta bei jos stichijomis. Tačiau gamtos jis nekopijuoja tiesiogiai. Kaip pats yra įvardinęs – dažnai vaikščiodamas fotografuoja mintyse, o po to grįžęs namo eskizuoja. Paukščiai, gyvūnai, augalai ir jūra atsiranda jo darbuose įvairiausiais pavidalais ir atstovauja skirtingoms mitologijoms. Beje, taip gamtą ir gaivališką vandenį mylintis menininkas ir pats yra puikus buriuotojas, savo aistrą jūrai bei laivams perteikęs bendroje lietuvių, latvių ir estų pašto ženklų serijoje Senieji Baltijos laivai (1997) ir iliustracijose pirmai Lietuvos burlaivių epochai skirtai knygai Vėjas rėjose. Burlaivių epochos atspindžiai Lietuvoje (2009).
MO muziejaus kolekcijoje esančiuose Leonavičiaus darbuose atsispindi visai menininko kūrybai būdingi bruožai, ryškūs per darbus pasikartojantys personažai, simboliai bei objektai – laukiniai gyvūnai, paukščiai, vanduo ir moterys. Pastarųjų vaidmeniui, ikonografijai ir ikonologijai dailininkas suteikia ypatingą reikšmę. Šventosios, istorinės asmenybės, iš graikų mitų ir legendų, literatūros klasikos kūrinių atėjusios veikėjos Leonavičiaus paveiksluose kupinos tamsaus ir šalto erotizmo, gotiškų linijų elegancijos, skulptūriški jų kūnai sustingusiomis pozomis bei jiems priskirti atributai dažnai siunčia žiūrovui ženklą, kodą ar raktą paveikslo siužetui įminti. Kolekcijos darbuose ypač ryškus krikščionybės ir baltiškosios mitologijos linijų derinimas, kuriant visiškai savitą, rafinuotą, mistinį pasaulį, kuriame įprasti simboliai ir istorijos įgauna papildomas, dabarties stebėjimais, apmąstymais ir asociacijomis paremtas prasmes.
Darbe Vilko lyžtelėjimas į vieną pasakojimą susipina Vilniaus miesto legenda, istorinio Barboros Radvilaitės personažo interpretacija, iš baltų mitologijos atkeliavusio mėnulio įvaizdis bei biblinis pasakojimas apie Mergelės Marijos karūnavimą danguje. Net, atrodytų, pačiame paprasčiausiame darbe Peizažas Leonavičius apgyvendina iš Jules’io Verne’o mokslinės fantastikos ir nuotykių romano 20 000 mylių po vandeniu atklydusį milžinišką kalmarą, paversdamas įprastą peizažą kraują stingdančia, niūria siurrealistine vizija, savo prasmėmis nusidriekiančia į metafizinius laiko, erdvės ir vaizduotės tyrinėjimus.
Kūrinyje Enkantados galime įžvelgti tiesioginę aliuziją į amerikiečių rašytojo, taip pat kaip ir Leonavičius daugybę laiko laivuose praleidusio jūrininko Hermano Melville’io kelionių dienoraščių knygą Enkantados: kelionė po Europą ir Levantą. Rašytojas savo kūryboje tyrinėjo prieštaringą žmogaus prigimtį, civilizuoto žmogaus ir natūralios gamtos priešpriešą, žmogaus didybę ir menkumą, jo laikinumą amžinybės fone. Leonavičiaus darbe taip pat atsispindi šios tamsiajam romantizmui būdingos nuotaikos ir idėjos, papildomų prasmių suteikia krikščionybės simbolika, ateinanti iš Apokalipsės, paskutinės knygos, kurioje angelas, stebint visa reginčiai Dievo akiai bei lietuviškajam Rūpintojėliui, šiuo atveju neįprastai įkomponuotam jam nebūdingame peizaže, skelbia pasaulio pabaigą.
Techninė meistrystė, piešinio, linijos valdymas, delikatus atlikimas Leonavičiaus kūryboje akivaizdūs. Tai ir Leonavičių dinastijos bruožas – menininko tėvo grafiko Broniaus Leonavičiaus darbuose taip pat ryškus detalių preciziškumas, atidumas techniniam atlikimui. Pats Šarūnas Leonavičius savo didžiausiais įkvėpėjais įvardina Leoną Lagauską, Antaną Kmieliauską ir Algimantą Švėgždą. Iš jų dailininkas mokėsi atsakingo požiūrio į darbo procesą, technikų išmanymo, kruopštumo, dėmesingumo detalėms ir linijai. Grafikos technikų išmanymas ir įvaldymas Leonavičiui padeda ne tik kurti savitą metafizinę kūrinių nuotaiką ir erdvę, bet ir apskritai praplėsti tradicinės grafikos suvokimo ribas. Dėl unikalaus atlikimo ir užkoduotų idėjų Leonavičiaus kūriniai dažnai atrodo aktualesni ir šiuolaikiškesni už nutolusių nuo tradicinių technikų grafikų eksperimentus.
Prie kiekvieno Leonavičiaus darbo būtų galima praleisti valandų valandas, analizuojant jį kaip tekstą, graviūrą ar manuskriptą, apimantį pačius įvairiausius kontekstus, bandant įminti kaip mįslę, koduojančią menininko minties kryptis, paslėptas prasmes, žavintis ypatingu atlikimo kruopštumu, techniškumu bei mistine, sapniška atmosfera. Naudodamas savo darbuose krikščioniškąją ikonografiją, jungdamas su panteistine pasaulio pasaulėžiūra, istorijos, literatūros istorijos, kultūros istorijos artefaktais ir derindamas netikėčiausiais kampais, Leonavičius perteikia kasdienybės refleksijas, tikrumo, gylio, prasmingumo ilgesį šiandieniame pasaulyje.
Algė Gudaitytė
