Rūta Spelskytė laikoma viena perspektyviausių ir įdomiausių jaunosios kartos grafikos kūrėjų. Jos akiratį formavo ne tik lietuviška Dailės akademijos Grafikos katedra, bet ir studijos Vokietijoje, Paryžiuje, Ispanijoje bei Švedijoje. Rūta sakosi negalinti gyventi be kelionių, jos būtinos kaip oras. Todėl ir menininkės darbai yra susiję su lankytomis vietomis. Tačiau Spelskytės kūriniai toli gražu nėra dienoraščio tipo.

Cikle „Nesusikalbėjimai“ (2008-2009) dominavo komunikacijos ir joje pasitaikančių trikdžių, tarpusavio nesusišnekėjimo tema. Jį sudaro ne tik grafikos kūriniai, bet ir iš popieriaus ir kompiuterio ventiliatoriaus sukonstruoti mechanizmai, kurių detalių sukimasis, judėjimas, sąlytis irgi atspindi autorei rūpėjusią pokalbio temą. Anot Rūtos, mechanizmas „pradėjo veikti, veikė, kažkas jam nepavyko, sugedo ir numirė. Lyg pokalbis – pradedi šnekėti, šneki ir galiausiai atsiduri tame pačiam taške, kaip iki pokalbio…“

Vėlesnis ciklas „Tylaus kalbėjimo metodai“ (2010) savaip pratęsia šią temą, tačiau apima daug platesnį probleminį lauką. Pats pavadinimas užduoda žiūrėjimo toną – supranti, kad tai, kas esminga, čia bus kuždama tyliai.

Hitleris, Eva Braun, negyvi kareiviai ir pieva Švedijos botanikos sode. Nagasakis iki susprogdinimo ir Bosnijoje ramiai sau žolę rupšnojančios karvės. Ribentropas ir tvenkinys Aušvice, kurio dugne – sudegintų žydų pelenai… Karas, gaisrai, sprogimai, beprasmės mirtys – tai galėtų būti Rūtos Spelskytės kūrybos raktažodžiai.

Bet viskas ne taip paprasta. Galvojant apie menininkės darbus, reikšmingesnis ne klausimas „kas pavaizduota?“, bet „kaip visa tai susiję?“

Esminis dalykas cikle – motyvų tarpusavio ryšiai ir ryšių išeksponavimas (jie svarbesni už patį vaizdą). Dažniausiai jie susiję su menininkės kelionėmis po tam tikras istorinę atmintį turinčias vietas (tvenkinys Aušvice) arba nulemti autorei iškilusių asociacijų, atsiremiančių į istorinius įvykius. „Tylaus kalbėjimo metodai“ – tarsi subjektyvus pasakojimas apie XX a. kataklizmas.

Spelskytės grafiką galima pavadinti intertekstualia ir interikoniška (t. y. susijusią su įvairiais tekstais, įvykiais ir vaizdais). Tokios kūrybos žiūrėjimas vyksta keliais lygiais. Galima tiesiog žavėtis estetišku vaizdu ir kūrinių pateikimu. Arba galima pamėginti įžvelgti, ką tie vaizdai sako, kaip yra susiję tarpusavyje.

Pavyzdžiui, centrinis darbas, nuo kurio ir prasidėjo „Tylaus kalbėjimo metodai“ - iš kruopščiai išraižytų kvadratinių gabalėlių sudėliotas kalnas „Supjaustytas Monblanas“. Jis turi dvi istorijas. Viena jų apie tai, kaip autorei reikėjo pamatyti vieną žmogų, ir kalnas jai trukdęs. Todėl menininkė vaizduotėje jį „supjaustė“ ir, perkėlusi į kitą vietą, vėl „suklijavo“. Kita kalno sukūrimo priežastis – Monblano tunelyje 1999 metų kovo 24 d. kilęs gaisras, kuris truko trukęs 56 valandas ir nusinešė keliasdešimt gyvybių.

Taigi viena „Monc Blanc“ atsiradimo istorija – giliai asmeniška, jautriai kalbanti apie artimo žmogaus ilgesį. Kita – objektyvi ir sukurianti prielaidas prie jo priglausti kitus ciklui priklausančius, su mirties ir galios temomis susijusius darbus. Vienas tokių, kurie gimė per atsitiktinai aptiktą pavadinimų sutapimą - Halifakso (Kanada) uostas. 1917 m. gruodžio 6 d. I pasaulinio karo metu jame susidūrė du laivai, kurių vienas (prancūzų) pavadintas „SS Mont-Blanc“. Ir tai tik vienas autorės atrastų ir išeksponuojamų ryšių pavyzdys.

Kūrybos impulsų Rūta dažnai ieško fotografiniuose vaizduose, todėl jos grafika turi nemažai sąsajų su fotografija. Vietoje eskizavimo užsirašinėja įvairias mintis, kuria eilėraščius. Galbūt todėl per oficialiai pateikiamus, puikiai argumentuotus rūsčius karinės tematikos vaizdus prasišviečia polinkis į savianalizę ir poetinis polėkis.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė