Ankstyvuoju periodu – devintojo dešimtmečio viduryje ir jo antrojoje pusėje – Katiliūtė kūrė abstrahuotus nostalgiškus peizažus. Peizažo simboliškumui ir emocionalumui išryškinti gamtos panoramą ji perteikė kaip begalinę. Kalvos, kopų grandinės, piliakalniai, ežerai, jūra, pievos ir parkai vaizduojami fragmentiškai, lyg išeinantys iš paveikslo plokštumos. Motyvai dematerializuojami pulsuojančiomis šviesiomis ir susiliejančiomis spalvinėmis plokštumomis. Ilgainiui motyvų iš viso atsisakoma. Ir nuo dešimtojo dešimtmečio Katiliūtė tampa viena nuosekliausių abstrakcionistų Lietuvoje.

Keičiantis dienos šviesai keičiasi ir monochrominiai Katiliūtės paveikslai, todėl į jos parodas reikia sugrįžti kelis kartus, skirtingu oru ir paros laiku, kad pasimatytų visas šviesos ir šešėlių kaitos turtingumas. Katiliūtės paveikslai ne tik reaguoja į šviesą, bet ir gimsta iš jos studijų. Jos drobėse balta, geltona, mėlyna, rausva ir net pilka spalvos tarsi švyti iš vidaus sudarydamos tiesioginio šviesos šaltinio įspūdį. Katiliūtės monochrominė, toninė, šviesos tapyba kosmogonine simbolika, meditatyvumu ir gilios, beribės erdvės perteikimu asocijuojasi su abstrakčiojo ekspresionizmo klasiku Marku Rothko ir su šiuolaikiniu vokiečių tapytoju Gothardu Graubneriu. Tiesa, spalvos laukus ji atskiria ne taip aiškiai kaip Rothko ir nepereina prie Graubnerio dažų prisodrinto plokščio kūrinių bareljefo. Katiliūtei svarbesnis pats tapymo procesas. Jos tapyba ant popieriaus betarpiškesnė, nes čia svarbu eskiziškumas ir improvizacija. Drobėse ji labiau užslėpta, nes jos tapomos ilgą laiką daugeliu sluoksnių, bet taip tapant ji įgauna dramatiškesnę išraišką.

Taip pamėgęs mėlyną buvo nebent 1962-aisiais miręs Yves Kleinas, kuris paskelbė šią spalvą vienu iš visatos energijos komponentų. Kleino intensyvaus, lygaus ultramarino sąlygiškumą Katiliūtė pakeičia daugybe pustonių pulsuojančia labiau persišviečiančia spalva. Viena mėlyna čia pakeičiama daugybe mėlynų. Tik kai kada į jas įsipina purpuro atšvaitai ar įsirėžia skaisčiai raudoni stačiakampiai. Dažnai tapytoja dar labiau apsiriboja kurdama baltus paveikslus, jos balta ant balto tapyba, kitaip nei Roberto Rymano, Agnes Martin ar Andre Ferrand visai nereiškia absoliutaus supaprastinimo ar minimalizmo. Balta čia tiek pat turi atspalvių kaip ir mėlyna ar žalia. Tik čia neretai svarbia papildoma išraiškos priemone tampa nelygi paviršiaus faktūra. Tiek paskutiniai Katiliūtės mėlyni ir balti paveikslai, tiek jos gelsvos, rožinės ir pilkos drobės tapomos greitais laisvais potėpiais, lyg gūsiais. Prislopintais šviesos ir tamsos kontrastais ji sukuria papildomą užslėptą įtampą. Paveikslai švelnūs, bet dinamiški. Katiliūtė sukuria atmosferiškumo įspūdį, keliantį asociacijas su kamuoliniais ar plunksniniais debesimis, aušra, saulėtekiu, lietumi, sniegu ar rūku. Šios vizijos trapios ir efemeriškos. Ilgai stebint jos atsiranda ir vėl netikėtai išnyksta. Tuštuma – kupina energijos.

Spalvos monochromija Katiliūtės kūryboje nesusijusi su tapybos fenomeno neigimu. Ji neatsisako nei tradicinės stačiakampio erdvės, nei iliuzionizmo. Apsiribojimas viena spalva dar labiau paryškina tapybiškumą. Jis ir iš žiūrovo reikalauja ypač jautrios spalvinės klausos. Galima pamatyti beveik nematomus dalykus. Galiausiai apeliuojama ne į racionalumą, o į jausmus ir nuotaikas.

Paskutinį kūrybos dešimtmetį dailininkė perėjo ir į kitas dailės sritis, susijusias su pėdsakų išsaugojimo judėjimu, žemės menu ir kitomis konceptualaus meno paieškomis už muziejaus ir galerijos erdvių ribų.

Raminta Jurėnaitė