Rūta Jusionytė Lietuvą paliko prieš penkiolika metų, norėdama susikurti naują kūrybos erdvę, kurioje nebūtų atpažįstama kaip Jusionių – žymios dailininkų dinastijos – atstovė. Dar besimokydama Dailės akademijoje Vilniuje pajutau, kad esu ne šiaip Rūta, o Rūta Jusionytė. Ir mane tai slėgė. Jeigu kas girdavo darbus, man atrodė, kad gerus žodžius sako iš pagarbos mano vilniečiams seneliams – tapytojui ir keramikei, arba tėvams – Klaipėdoje gyvenantiems menininkams. Ir dėl to dar bestudijuodama puoselėjau mintį, kad baigusi mokslus kur nors išvažiuosiu. Svečioje šalyje norėjau būti dailininkė Rūta Jusionytė, o ne Jusionių dukra ar anūkė, užaugusi senelių bei tėvų draugų akivaizdoje... – sakė menininkė.

Galima sakyti, kad jai pavyko. Lietuvos meno lauke Jusionytė – nepažįstama viešnia, apie ją žiūrovai išgirdo tik prieš keletą metų, kai Vilniuje ji surengė pirmąją personalinę parodą. Kur kas dažniau menininkės pavardė matoma įvairiose parodose Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje. Už Metų figūrinę skulptūrą Rūta 2015-aisiais apdovanota garbingiausiu Prancūzijos dailininkų prizu – Diplôme de l'Académie des beaux-arts.

Jusionytė turi savo gerbėjų, kuriems artimas jos kūrinių pasaulis. Šiame gyvena keistos būtybės - jų bruožai lyg ir primena žmonių – vyrų ir moterų, tačiau sykiu jos yra viršžmogiškos, archajiškos, sulydančios tiek žmogiškąją, tiek gyvūniškąją prigimtį. Ir terakotos skulptūros, ir tapyba asociatyviais vaizdiniais kalba apie tarpusavio santykius, gyvos būtybės troškimą turėti sau artimą kitą būtybę, vyriškosios ir moteriškosios prigimties skirtybes ir gebėjimą viena kitą papildyti.

Itin aiškiai ši mintis atsispindi terakotos skulptūrėlėse, kurias dažniausiai ir sudaro dviejų figūrų – moteriškos ir vyriškos – kompozicija. Menininkės kuriamoms būtybėms būdinga sentimentali, dekoratyvi, atpažįstama stilistika ir atsikartojanti kompozicija: jos sėdi greta ant suoliuko arba viena kitai ant kelių. Dažniausiai žvelgia į tolį, ramios ir kupinos susitaikymo, lyg regėtų atsiveriančią amžinybę. Vyriškajai figūrėlei menininkė kartais suteikia kokio nors gyvūno galvą – asilo, triušio, lokio ar drakono. Menininkės kuriamos būtybės atrodo trapios ir humaniškos, panašiai kaip Ksenijos Jaroševaitės „balvonėliai“.

Bendrystės temas menininkė nagrinėja ir tapyboje. Joje irgi veikia vyriškų, moteriškų ir gyvūniškų pavidalų būtybės. Dažnai kartojasi vakarienės prie didelio stalo siužetas, jame veikėjai kalbasi, šnibžda vienas kitam į ausį paslaptis, tarp jų rezgasi intrigos arba juntamas tvyrantis švelnumas.

Menininkės kūrinių atmosfera – romantinė, lyriška, melancholiška. Tačiau lieka nuojauta, jog kažkur šalia vaizduojamų ritualų slepiasi baimės, vienatvės, praradimo ar net mirties šmėkla. Kaip rašė Marie Deparis-Yafil, Jusionytės tapyba per simbolinius, asociatyvius vaizdinius kalba apie humanistinius idealus, žmogiškosios būties prasmę, sąlytį su nujaučiama anapusybe. Kai kurie Paryžiaus kritikai Jusionytės kūryboje įžvelgia sąsajų su pagoniškomis baltų tradicijomis, Vedų kultūra – plotmėmis, kurių mitologijoje klesti hibridiški, komiški, groteskiški dievybių pavidalai, besileidžiantys į santykius su žmogiškosiomis būtybėmis.

Chimeriško pavidalo personažai turi panašumo į žymiąsias gotikinių Paryžiaus šventovių gorgoles. Taip pat kyla asociacijų su įvairiomis pasakomis apie karalius, puotas pilyse, mergelių ištekinimą už žvėriškos prigimties (tačiau nebūtinai piktų) būtybių. Galima aptikti užuominų į išardytus, subjektyviai interpretuotus pasakų siužetus arba vaizdinius, apie kurių prasmes spręsti paliekama pačiam žiūrovui.

Jusionytės kūryba priskiriama romantinio postekspresionizmo stilistikai. Tiek pasaulėžiūra, tiek estetika ji ypač artima ekspresionistinio vokiečių meno tradicijoms. Įžvelgiama sąsajų su Emiliu Nolde, Paula Modersohn-Becker, šiuolaikiniu Berlyno moklyklos autoriumi Jonu Burgertu, taip pat jos darbai gretinami su Marküso Lupertzo ir Neo Raucho darbais. Menininkė jaučia artumą prancūzų menininkės Germaine Richier figūrinei skulptūrai.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė