Mano kūryba tyrinėja intymų ir simbolinį žmogaus bei gyvūno santykį – emocijų, atminties ir pusiausvyros kupiną sambūvį. Per savo tapybą ir skulptūras siekiu kelti klausimus ir iš naujo apibrėžti mūsų požiūrį į gyvybę, tuo pačiu metu ištrindama ribas tarp žmogaus ir gyvūno – ribas, kurios ilgą laiką buvo griežtos, formuotos per šimtmečius trunkančio antropocentriško mąstymo. Noriu išreikšti tą giluminį vienį, kuris sieja žmogų ir gyvūną – tarpusavio ryšį, kurį šiuolaikinėse visuomenėse dažnai pamirštame.
Toli nuo supaprastinto ar antropocentriško požiūrio, mano kūryba kyla iš antispecistinio mąstymo. Stengiuosi atkurti gyvūną kaip alter ego, kaip vedlį, o ne kaip paprastą alegorinę figūrą. Mano kūriniuose gyvūnas nėra vien išorinis elementas, bet ir žmogaus metafora. Jis įkūnija meilę, asmeninę gerovę ir atsakomybę, kurią turime pasauliui. Gyvūnai tampa žmogaus sielos veidrodžiais – jie primena, kad turime pasirūpinti savimi, jei norime rūpintis kitais ir pasauliu aplink mus.
Mano personažai nėra nei metaforos, nei simboliai – tai gyvos būtybės, turinčios savo kalbą, savo buvimą. Jie gyvena pakibusiose, eterinėse erdvėse, kuriose spalva, žvilgsnis ir gestas kuria universalų, instinktyvų kalbos audinį. Šie kūriniai atspindi ir kelia klausimus apie mūsų žmogiškąją būklę per neišskiriamą ryšį tarp žmogaus ir gyvūno. Jie skamba užmiršta tiesa. Kaip siūlo Mikaëlis Faujouras, kviesdamas pažinti kitą anapus išvaizdos ir atskirties: „Tai, kas yra išorėje, taip pat yra mumyse, o tai, ką suvokiame per gyvūną, yra mūsų pačių prigimties atspindys.“ Ši paieška kyla iš gilaus pusiausvyros troškimo – iš vizijos apie galimą mūsų žmonijos ateitį.
Įkvėpimo semiuosi iš tokių menininkų kaip Leonardas da Vinčis, ypač Dama su šešku, kur subtiliai susilieja moteris ir gyvūnas. Man tai prarastos harmonijos ženklas – abipusio supratimo tarp dviejų pasaulių. Taip pat mane įkvepia Pieteris Bruegelis Vyresnysis – ypač jo gebėjimas vaizduoti sudėtingus, tarpusavyje susijusius gyvybės santykius. Paula Modersohn-Becker, Nicole Eisenman ir Germaine Richier prisideda prie mano apmąstymų apie gyvūniškumą, žmogiškumą ir metamorfozę – kiekviena savaip tyrinėdama ribas tarp formos, kūno ir dvasios.
Mane žavi mintis, kad gyvūnas, toli gražu nebūdamas „kitas“, yra mūsų pačių dalis – mūsų esmės fragmentas. Kaip sako Faujouras: „Gyvūnas nėra mums svetimas – jis mus primena tiek pat, kiek ir pranoksta.“ Toks pripažinimas veda link gilesnio mūsų vietos gyvybėje supratimo. Tai kvietimas permąstyti ribas tarp žmogaus ir gyvūno, suprasti, kad kiekviena būtybė turi savo vietą ir savo kalbą – be hierarchijos. Kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas gestas, kiekviena forma tampa simboliu – portalu į amžiną tiesą.
Kitas svarbus aspektas mano kūryboje – simbolių, ypač skaičių, reikšmė. Skaičius trys man reiškia kūno, sielos ir dvasios harmoniją – trys elementai, kurie papildo vienas kitą, sudarydami visumą. Skaičius du – tai dualumas, priešybės, kurios egzistuoja kartu ir sukuria poliarinę pusiausvyrą, kaip šviesa ir šešėlis. Pasaulis sudarytas iš dualumo, ir harmonijos negali būti be šios sąveikos pripažinimo. Šviesa negali egzistuoti be šešėlio – būtent priešybių įtampa kuria visatos dinamiką. Skaičius vienas – tai vienybė ir buvimas, Būties klausimas visame jos sudėtingume, kur viskas yra susiję. Ši sąvoka veda prie esminio suvokimo: „Aš esu“, ir tame „aš esu“ slypi mūsų vidinės dieviškumo atpažinimas. Esame atsakingi už savo veiksmus – kiekvienas gestas, kiekviena mintis kuria šį pasaulį.
Mano darbuose kūnai susilieja, persipina, žvilgsniai susitinka – kartais su beveik trikdančiu intensyvumu. Tie žvilgsniai nėra vien dekoratyvūs – jie primena, klausia, pažadina. Jie kviečia žiūrovą į tylų apmąstymą, nebylų dialogą, kuris klausia: ar vis dar gebame suprasti gamtos kalbą? Tie žvilgsniai – kartais aštrūs, kartais ramūs – siekia pažadinti mūsų instinktyviąją dalį, pirmapradę išmintį, pasislėpusią po modernybės sluoksniais.
Skulptūros, kurias kuriu, pratęsia šią paiešką. Tai iki esmės sumažintos formos, nesenstančios siluetai, pagaminti iš glazūruotos molio ar bronzos, tarsi kylantys iš kolektyvinės atminties, iš laikų, prieš žodžius. Šios sustingusios figūros nešioja savyje vidinę jėgą, sustabdytą energiją, vidinį judesį, kuriam nereikia išorinio gesto. Jos įkūnija hibridiškumą, nuolatinę metamorfozę, būdingą gamtai. Šis tekėjimas – esminis, nes, kaip sako Faujouras: „Metamorfozė – tai gamtos dėsnis – viskas yra perėjimas, viskas yra virsmas.“
Apibendrinant, mano kūryba kviečia žiūrovą į kelionę per erdvę ir laiką. Tai kelias, kuriame intuicija ir instinktas randa savo vietą. Tai troškimas atkurti pirminę empatiją, siejančią mus su visomis gyvomis būtybėmis – noras iš naujo perrašyti santykius tarp žmogaus ir gyvūno, tarp regimojo ir neregimojo.
Triukšmo ir greičio kupiname pasaulyje mano kūriniai siūlo sustojimą – apmąstymo laiką – tylos akimirką, kurioje žvilgsnių ir simbolių jėga gali atskleisti užmirštą tiesą. Mano menas – tai kvietimas prisiminti visumą, kuriai priklausome. Ten, kur kiekviena būtybė – nepaisant formos – turi savo vietą ir savo vaidmenį.
Mikaël Faujour, įvadas Rūtos Jusionytės kūrybos katalogą (2019)
