Romualdo Rakausko ankstyvoji biografija ir pirmoji pažintis su fotografija buvo paženklinta kaimiškos aplinkos ir fotokorespondento darbo – patirčių, būdingų ir kitiems jo kartos autoriams. Rakauskas gimė 1941 m. Akmenėje, kai tėvas buvo ištremtas, su motina gyveno Anykščiuose, o tėvui grįžus, šeima persikėlė į Dapšius. Jau būdamas žinomas fotografas, Rakauskas stebėjosi:

Kaip savamoksliui Žemaitijos kaimietukui „pasigaudavo“ visiškai normaliai sukomponuotas kadras, iš kur tas intuityvus pajautimas, atsirenkant iš amžinai judančio gatvės gyvenimo vienintelį svarbiausią momentą.

Fotografija Rakauskas domėjosi dar mokydamasis mokykloje: 1958 m. išfotografavo savo pirmąją juostą ir ėmė fotografijas spausdinti Mažeikių rajoniniame laikraštyje, kuriam taip pat rašė literatūrines apybraižas bei noveles. Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, vėliau – žurnalistiką, dirbo savaitraščio Literatūra ir menas fotokorespondentu, o po studijų fotografo darbą tęsė žurnale Mūsų gamta.

Tačiau ryškus Rakausko debiutas kūrybinės fotografijos scenoje įvyko 1965 m., kai kartu su Sutkumi išleido albumą Vilniaus šiokiadieniai. Šis albumas kartu su vėliau pasirodžiusia knyga Mūsų Kaunas reprezentuoja ankstyvąjį Rakausko kūrybos periodą, kuriam buvo būdingas intuityvus miesto gatvėse vykstančio gyvenimo akimirkų fiksavimas, į jas nesikišant ir nerežisuojant įamžinamo gyvenimo scenų. Fotografijos tyrinėtoja Agnė Narušytė rašė:

Tai buvo [...] ypatingi momentai fotografo Romualdo Rakausko kūrybinėje biografijoje. [...] Fotografuodamas Vilniaus ir Kauno gatves jis dar nieko neprikuria, ne „rašo“, o tik užsirašinėja, mėgaudamasis atrastąja fotografijos galia įamžinti akimirkos vaizdą. Tiesiog stebi žmones ir pasakoja mažas istorijas apie dviejų miestų kasdienybę.

Vis dėlto savitas, Rakauską iš kolegų išskiriantis autorinis braižas susiformavo ir atsiskleidė kitokio pobūdžio fotografijų serijose. Ryškūs pokyčiai Rakausko kūryboje įvyko 1967 m., jam pradėjus dirbti literatūriniame žurnale Nemunas. Viena vertus, tarybiniu laikotarpiu žurnalas išsiskyrė ideologiniu ir meniniu laisvumu, o tai ne tik pelnė leidiniui kone legendinį populiarumą, bet ir teikė kūrybinės laisvės žurnalo autoriams. Kita vertus, pradėjęs dirbti Nemune iliustracijų skyriaus vedėju, kaip pastebi Agnė Narušytė, Rakauskas suprato, kad čia jam įprasta reportažinė ar peizažinė fotografija netinkama. Žurnalui reikėjo ne įvykius fiksuojančios ar akimirkos įspūdį perteikiančios, o apibendrintas prasmes ir abstrakčias vertybes išreiškiančios fotografijos. Tad Rakauskas ėmė fotografuojamas scenas režisuoti ir sukūrė savotišką „fotografinį literatūros atitikmenį, [...] pradėjo fotografuoti poetines metaforas“.

Nors metaforinė vaizdinė kalba būdinga ir kitiems Lietuvos fotografijos mokyklos atstovams, tačiau grynojo reportažinio metodo atsisakymas bei fotografijų „literatūriškumas“ padėjo išgryninti individualų, lengvai atpažįstamą Rakausko kūrybos bruožą – ypatingą lyriškumą, sentimentalumą bei optimistinį žvilgsnį į žmogų bei gyvenimą. Nors dėl šio kūrybos bruožo autorius sulaukdavo ir kolegų fotografų, ir menotyrininkų kritikos, bet liko ištikimas savo matymui bei pasaulio pajautimui.

Jais vadovaudamasis Rakauskas sukūrė ir bene žymiausią savo fotografijų ciklą Žydėjimas (1974–1984). Dešimtmetį autorius keliavo po Lietuvą „sekdamas“ skirtingu metu įvairiose šalies vietose prasidedantį pavasarinį žydėjimą. Fotografuodamas žiedlapių fone pozuojančius sutiktus žmones, o kartais ir savo paties dukrą, jis kurdavo vadinamąsias poetines metaforas – vaizdus, kurie perteikdavo apibendrintas idėjas, vertybes ir visada pasižymėjo Rakauskui būdingu lyriniu pasaulio matymu. Narušytė ne tik šiame cikle, bet ir visoje Rakausko kūryboje netgi įžvelgė „žydėjimo diskursą“:

Tam tikrą nuostatą, pasaulėžiūrą, kurios laikydamasis, nors ir nesąmoningai, fotografas visuomet atras, užfiksuos ir patvirtins šviesos, švelnumo faktus, ir sukurs romantiškus, kvapą gniaužiančio grožio vaizdus.

Kuo toks žvilgsnis į pasaulį įdomus šiandien? Pirmiausia, Rakausko kūryba išgrynina vienus svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos bruožų – dėmesį žmogui, gimtajai žemei bei jos gamtai – ir suteikia jiems ryškaus, kartais net naivoko lyriškumo. Vertinant plačiau, toks pasaulio matymas Rakausko kūryboje atsiskleidžia kaip laikotarpio ženklas ir būtų neįmanomas šiandienos meno ir bendrame sociokultūriniame kontekste. Narušytė teigia:

Toks buvo laikas – menas turėjo kalbėti stipriai, simboliais ir „didelėmis“ sąvokomis, taip pat – šiek tiek abstrakčiai. Dabar tai rėžia akį todėl, kad šiuolaikiniai diskursai pagrįsti nutylėjimu ir dėmesiu beveik nematomiems kasdienybės judesiams [...].

Panašūs pokyčiai įvyko ne tik mene, bet ir platesniuose kultūriniuose, socialiniuose kontekstuose, kurie lemia mūsų santykį su tikrove. Anksčiau atrodžiusios universalios ir neabejotinos, tokios vertybės kaip tauta ir žmogiškumas šiandien yra atviros kritikai ir neretai atsiskleidžia kaip ideologiniai dariniai. Todėl ir gyvenimą idealizuojančio žvilgsnio mūsų dienomis neįmanoma pakartoti. Štai kodėl teisinga sakyti, kad Rakauskas sukūrė ne tik individualų fotografinį braižą, bet ir visą „diskursą“ – tam tikrą pasaulio suvokimo ir reprezentacijos būdą, per kurį šiandien pažįstame praeitin nutolusius dešimtmečius.

Tomas Pabedinskas