XX a. 7 dešimtmetyje iškilusi humanistinės fotografijos kryptis, gavusi Lietuvos fotografijos mokyklos vardą, vyravo ir visą 8 dešimtmetį, o ekspresyvi nespalvotos fotografijos vaizdinė forma įsitvirtino kaip estetinis kanonas. Tačiau ar įmanomas ilgalaikis tęstinumas be monotonijos? Dar 1981 m. Romualdas Ozolas įžvelgė kūrybinio sąstingio pavojų konkrečiame žanre:

Pagrindinis portreto lietuvių fotografijoje siekis jau du dešimtmečius tebėra „bendražmogiškumas“ [...] kaip ir anksčiau, pagrindinis dėmesys tebeskiriamas žmogaus dvasinių būsenų ir nuotaikų analizei.

Toks „žmogaus suvokimo stereotipas“, pasak Ozolo, fotografijose pasireiškia kaip „portretuojamojo situacijos nudaiktinimas“, kuris „atima ypač galingą socialinės charakteristikos galimybę“. Vis dėlto 8 dešimtmetis, kai šalyje vyravo vadinamoji Lietuvos fotografijos mokykla, buvo pažymėtas ne vien mokyklą suformavusių autorių kūrybos tęstinumo, bet ir ryškių debiutų. Pastarieji ne tik tęsė vyresniųjų kolegų įtvirtintą fotografijos kryptį, bet ir suteikė Lietuvos humanistinei fotografijai naujų bruožų.

Vienas iš autorių kūrybingai plėtojusių Lietuvos fotografijos tradicijas – Romualdas Požerskis (g. 1951). Debiutavęs 1974 m. kartu su kitu žinomu Lietuvos fotografu Virgilijumi Šonta (1952–1992), Požerskis savo darbuose sujungė vyresniųjų kolegų ryškiausius kūrybos bruožus. Kaip jis pats sako:

Aš iš Macijausko perėmiau formą – aštrią, užbaigtą įdomią formą, iš Kunčiaus paėmiau tipažus, iš Sutkaus psichologizmą, iš Rakausko – simbolinius dalykus.

Ši intuityvi sintezė padėjo fotografui suformuoti savitą kūrybinį braižą, kuris tuo pat metu ir akivaizdžiai siejosi su Lietuvos fotografijos mokykla, ir buvo individualus. Dirbdamas Lietuvos fotografijos mokyklai būdingu reportažiniu metodu, fotografas parodė tuometinį gyvenimą įvairiais rakursais – jo ciklus sudaro ir bendrų planų nuotraukos, ir iš arti užfiksuoti psichologiniai portretai, svarbių įvykių „lemiamos akimirkos“ ir kantriai stebint ateičiai išsaugoti kasdieniai žmonių išgyvenimai. Pats Požerskis teigia savo darbuose labiausiai vertinantis dokumentalumo (t. y. laikotarpio kultūrinių bei socialinių ženklų) ir žmonių santykių atspindėjimo derinį. Šiandien tokiai fotografijai papildomos vertės suteikia laiko nuotolis, skiriantis mus nuo atvaizduose užfiksuoto gyvenimo.

Lietuvos fotografijos mokyklos, kuri neretai buvo atvirai lyriška ar pabrėžtinai dramatiška, kontekste Požerskio kūryba išsiskiria jautresniu žvilgsniu į įvairius žmogiškųjų patirčių niuansus. Šiuo požiūriu Požerskis taip pat tartum apjungia vyresniųjų fotografų – poetiško Romualdo Rakausko ir dramatiško Aleksandro Macijausko – skirtingus žvilgsnius į gyvenimą ir suformuoja savo požiūrį. Požerskio matymui būdingas savitas liūdesio atspalvis, kurį dar 9 dešimtmetyje akcentavo Viktoras Diominas, rašydamas apie tuomet visiškai jauno menininko darbus. Rusų menotyrininko teigimu, net pačios optimistiškiausios ir poetiškiausios Požerskio fotografijos leidžia nujausti, kad jų autorius tarytum „nuolat prisimena kažkokią tiesą, paslėptą nuo mūsų visų – ji pripildo jo žvilgsnį liūdesio“. Požerskis, galima sakyti, žvelgia į kasdienybę iš egzistencinės perspektyvos ir todėl parodo tuos gyvenimo aspektus, apie kuriuos vargu ar galvoja jo fotografuojami žmonės, kuriuos retai pastebi paprastas praeivis. Autorius atskleidžia žmogų nuolat lydinčią laikinumo, vienatvės, žmogiškų santykių dramos neišvengiamumą.

Vis dėlto individualus Požerskio braižas netrukdo pastebėti ir jo kūrybos priklausymo Lietuvos fotografijos mokyklai. Sąsajos su lietuviškos fotografijos tradicijomis glūdi pačioje fotografo kūrybos širdyje – tai humanistinis požiūris į žmogų ir dėmesys lietuviškos tapatybės išsaugojimui. Nors šiuos autoriaus kūrybos bruožus galima pastebėti beveik visuose jo fotografijų cikluose, ko gero, žymiausias – Atlaidai, tarybiniu laikotarpiu dėl ideologinių suvaržymų dar vadintas Kaimo šventėmis. Šį ciklą Požerskis pradėjo kurti 1974 m., kai motociklais su draugais nuvažiavęs į mažą miestelį išvydo religinę šventę, kuri pasirodė lyg nematytas, nežinomas pasaulis. Autorius atlaidus fotografavo beveik du dešimtmečius – iki 1993 m., kai žmonės į šventę nustojo važiuoti arkliais kinkytais vežimais, o tradicijos užleido vietą modernumui ir šventimui be dvasinio turinio. Lietuvos kaimuose vykstančiose religinėse šventėse fotografas atrado persipynusias krikščionybės ir pagonybės tradicijas, senosios lietuvių kultūros palikimą, kurį ne tik Požerskis, bet ir vyresnieji Lietuvos fotografijos mokyklos atstovai laikė lietuviškos tapatybės pagrindu. Okupuotoje Lietuvoje tokioms temoms skirtų serijų kūrimą fotografai suprato kaip netiesioginį, tylų pasipriešinimą tuometinei valdžiai ir politinei santvarkai.

Vėliau, jau Sąjūdžio laikais, Požerskio tvirta pilietinė pozicija paskatino jį nuosekliai dokumentuoti svarbiausius įvykius, vedusius Lietuvą į nepriklausomybę. Šiuose darbuose Požerskis atskleidė reportažinės fotografijos kūrėjo talentą.

Tomas Pabedinskas