Romualdas Čarna po mokyklos, paskatintas dailės mokytojo, stojo į Valstybinį dailės institutą. Pirmą kartą nepavyko – nebuvo susipažinęs su užduočių specifika, tačiau noras užsiimti daile tik sustiprėjo. Antrą kartą jam padėjo pasiruošti kraštietė skulptorė Elvyra Radauskaitė, ji ir pakreipė jo mintis grafikos link. 1961–1967 m. dailininkas studijavo grafiką pas ką tik mokslus baigusį Rimtautą Gibavičių, piešimą dėstė Vincas Dilka, o baigiamojo diplominio darbo vadovas buvo Antanas Kučas, tuo metu vadintas „knygos iliustracijos dievu“. Čarna pasirinko knygos iliustraciją, nes ši buvo arčiausia nuo mokyklos laikų mėgstamos literatūros.

1967 m., baigęs mokslus, jaunasis grafikas gavo paskyrimą į „Šviesos“ leidyklą ir tuoj pat dalyvavo Kauno rudens parodoje su pirmąja savarankiška kūryba, o keletas iliustracijų buvo ir iš diplominio darbo apie lietuvių vestuvines (pats autorius vadina svodbines) dainas. Prisimindamas pirmąsias grafikos iliustracijas dailininkas teigia: Įtraukiau ir karo temą – bernelis po vestuvių išjoja karan. Dariau specialiai, kad būtų dramatiškiau, ne taip romantiška. Dabar, kai pasižiūriu – viena kita iliustracija gal ir geresnė yra, bet tas bendras stilius nekoks. Mat dėl tos senos santvarkos ir socrealizmo sampratos visi buvome labai panašūs. Tas šleifas ėjo dar ilgai, juk nuo mokyklos greitai nepabėgsi...

Tačiau savikritiško grafiko kūriniai tuo metu sulaukdavo gerų vertinimų. Jau nuo 7 dešimtmečio pradėjęs aktyviai dalyvauti parodose, jis papildė kauniečių grafikos branduolį. Čarnos pavardę galima išvysti „rudeninių“, „pavasarinių“ grupinių parodų kataloguose, tarp Vytauto Klemkos, Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės, Geručio Kalpoko, Daivos Antinytės, Elenos Jakutytės ir kitų grafikų pavardžių. Daugumos šių autorių XX a. 6–7 dešimtmečių grafikoje buvo juntamas kryptingas siekis puoselėti liaudies meno tradicijas, jas stilizuoti (tik taip buvo galima atsitolinti nuo propagandinių komunizmo aktualijų klišių). Čarna į savo kūrybą įpindavo ir gimtų kraštų atmosferos, ne kartą teigė, kad Šiaurės Lietuva, iš kurios kilo, tėra labai nykių lygumu kraštas, bet labai ilgesingų lygumų, ir jo sielai tai itin artima.

Dar bent dešimtmetį jis ėjo akademinės mokyklos parinkta kryptimi, paskui šiek tiek išsilaisvino iš privalomo socrealistinio stiliaus ir temų: Individualybė atsirado vėliau. Kol atsikasiau iki savęs, pradėjau mąstyti, kad gal ne mano čia visai stilius, gal net graviūra kaip technologija visai ne man skirta, nes su ja negaliu pasireikšti kaip noriu, – praėjo daug laiko. Tada pradėjau ieškoti savo išraiškos būdų, savaip mąstyti. O anksčiau – gryna, siaura viena technika. Dabar daug geriau – kiek technologijų! Aišku, vien technologijos meno nesukurs, jos tik pasitarnauja menui, individui: per vieną gali daugiau atsiskleisti nei per kitą ir pan. Jeigu verčia į vieną įlįsti, tai prievarta nieko gero nepadarysi. Kompiuterinė technika vystosi, bet dabar vėl į madą grįžta ir vertintina tai, kas savo rankomis padaryta, o ne atspausta mašinos. Jeigu turėtumei Diurerio graviūrą su piršto atspaudu, tai būtų daug svarbiau, nei mašinos padaryta kopija. Grafikoje autoriaus linija, kaip ir tapyboje potėpis – tai individo užrašas, dvasinis raštas ir ženklas.

Ilgainiui dailininkas šalia lino raižybos pamėgo spalvotą autocinkografiją, o dar vėliau, apie 9 dešimtmetį, ėmė naudotis įvairiomis grafikos plastinėmis galimybėmis ir dirbo mišria technika. Čarnos grafikos kūrinių žanrų amplitudė taip pat plati – nuo jaunystės laikų bendradarbiaudamas su Kauno dramos teatru kūrė žymių teatralų, literatų ir dailininkų portretus, taip pat konkrečių vietų lyrinius peizažus, apibendrintus iki mitologizuotų simbolių ar stebuklinės pasakos motyvų. Juose suskamba svarbi paros akimirka, metų laikai arba dvasinė būsena, per pasikartojančius šešėlių kontūrus – tamsuma ar pilkuma. Tiksliai, tarsi tai būtų gyvenimo meniškasis kalendorius, dailininkas fiksuoja autobiografinius įspūdžius, o pavadinimai dažnai atskleidžia tą svarbų laiką (pvz., Vienišo žmogaus šešėlis vakaro peizaže, 2011). Yra sukūręs ir spalvotų dekoratyvių abstrakcijų, kuriose ryški šviesos ir tamsos, tuštumos ir spalvų mirgėjimo pusiausvyra.

Technikų, žanrų įvairovė, eksperimentų gausa kūryboje susijusi ir su ilgamete pedagogine veikla. Menininkas, 1970 m. trumpai turėjęs pavaduoti susirgusį mokytoją, Kauno J. Naujalio meno mokykloje „užsiliko“ ilgam, bene 20-čiai metų. Grafikui patinka bendrauti su jaunimu, kartu ieškoti naujų kūrybinių išeičių, pažinti, atrasti – tai matyti ir šiais laikais: dailininkas jau seniai nebedirba mokykloje, bet vis kviečiamas savo buvusių mokinių į įvairiausius plenerus ir parodas Lietuvoje.

Pastarųjų metų Čarnos kūriniuose nuolat atsiranda lengvai nuspėjamas (iš ryškios maskaradinės aprangos ir būdingų judesių) naujas personažas – juokdarys Arlekinas (Arlekinas II, 2007; Linksmos šalies valdovas, 2013). Dailininkas sakosi esąs labai susikaupęs, solidus, o sukūrus tokį veikėją galima ir pajuokauti; Arlekinas leidžia linksmai nuskaidrinti rimtą temą, laisviau reikšti mintis. Be to, daugiaprasmis, ne tik linksmumą ar juoką teigiantis akordas būtinas dažniausiai kuriant pritemdytų spalvų kompozicijas.

Nesustodamas nuolat ieškoti tokios nepasiekiamos grožio harmonijos ir gausybės vaizdų auksinių proporcijų, dailininkas kartais priartėja iki pat mirties simbolio, iki keistų naikinimų ugnimi, to, kas nėra neamžina, parafrazių. Keletas jo darbų (Ateina ugnelė ateina, Ugnies arka, abu 2010) – tai viską užliejanti raudona ir jos atspindžių begalybė, nusitęsianti už nematomų ribų. Paveiksluose vis didėjanti alcheminė ugnis ir numanomą dangaus plotą verčia ištisa karšta liepsna, tarsi nebūtų vietos nei istorijos pradžiai, nei pabaigai. Ir tai ne drastiška ar baimę kelianti vizija, veikiau atvirkščiai: seniai užmirštų papročių ir tikėjimo paieškos.

Kristina Budrytė